¹ Aš Šarono gėlė, slėnių lelija.

² [Jis:] Kaip lelija tarp erškėčių,

mano mylimoji tarp merginų!

³ [Ji:] Kaip obelis tarp miško medžių,

mano mylimasis tarp vaikinų!

Smagu sėdėti jo paūksmėje,

o jo vaisiai man saldūs.

⁴ Mane jis įvedė į pokylio menę,

ir jo ženklas viršum manęs buvo meilė.

⁵ Stiprink mane razinų tešlainiu,

atgaivink mane obuoliais,

nes aš sergu meile.

⁶ Jo kairioji ranka buvo man po galva,

o dešiniąja jis mane apkabino!

⁷ Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys,

gazelėmis ar stirnaitėmis:

nebudinkite ir nežadinkite meilės,

kol ji pati neprabus!

⁸ Klausykis! Mano mylimasis!

Štai jis ateina,

šokinėdamas per kalnus,

sparčiai bėgdamas per kalvas.

⁹ Mano mylimasis panašus į gazelę

ar jauną briedį.

Štai jis stovi už mūsų sienos,

žvelgia į vidų pro langus,

bando įžiūrėti pro pinučius.

¹⁰ Mylimasis mane kalbina! Jis taria man:

„Kelkis, mano meile, mano gražioji,

eikš!

¹¹ Juk žiema jau pasibaigė,

lietūs praėjo ir nuščiuvo.

¹² Gėlės pražydo žemėje,

atėjo metas vynmedžius genėti,

ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje.

¹³ Figmedis nokina žalius vaisius,

ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais.

Kelkis, mano meile, mano gražioji,

eikš!

¹⁴ O mano balande uolų plyšyje,

uolos prieglobstyje,

leisk man pamatyti tavo veidą

ir išgirsti tavo balsą,

nes tavo balsas toks mielas

ir tavo veidas gražus.“

¹⁵ Sugaudykit mums lapes,

tas laputes,

kenkiančias vynuogynams.

Juk mūsų vynuogynai žydi!

¹⁶ Manasis mylimasis ­ mano, o aš ­ jo;

jo ganykla ­ tarp lelijų.

¹⁷ Kol atvėsus diena ir pabėgę šešėliai,

klajok, mano mylimasis,

kaip gazelė ar jaunas briedis

ant Betero kalnų.