¹ Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ² ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. ³ Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. ⁴ Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ ⁵ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. ⁶ Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti.“ ⁷ Jo kelionės draugai stovėjo be žado: mat girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. ⁸ Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. ⁹ Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.

¹⁰ Damaske gyveno mokinys, vardu Ananijas. Jam apsireiškęs Viešpats prabilo: „Ananijau!“ Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie.“ ¹¹ Viešpats tęsė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai jisai meldžiasi ¹² ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų.“ ¹³ Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jeruzalėje. ¹⁴ Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo.“ ¹⁵ Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. ¹⁶ Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo.“ ¹⁷ Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios.“ ¹⁸ Bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito, ir jis atgavo regėjimą. Pakilęs priėmė krikštą ¹⁹ ir užvalgęs įgijo jėgų.

²⁰ ir beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus.

Saulius skelbia Jėzų

Kelias dienas jis buvo su Damasko mokiniais²¹ Visi, kurie tatai girdėjo, stebėjosi ir klausinėjo: „Argi čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus šio vardo išpažinėjus?! Argi jis nėra atvykęs jų suiminėti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!“

²² O Saulius kaskart drąsiau kalbėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesijas. ²³ Po kurio laiko žydai susimokė jį nužudyti. ²⁴ Vis dėlto Saulius sužinojo apie jų sąmokslą. Dieną naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti, ²⁵ bet jo mokiniai nakčia virvėmis nuleido jį per sieną pintinėje.

Saulius Jeruzalėje

²⁶ Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo baidėsi, netikėdami jį esant mokinį. ²⁷ Tik Barnabas jį priglaudė, nusivedė pas apaštalus ir jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Jėzų ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis atvirai mokęs Jėzaus vardu. ²⁸ Taip jis ėmė lankytis pas juos Jeruzalėje ir drąsiai kalbėti Jėzaus vardu. ²⁹ Jis kalbėdavosi bei ginčydavosi ir su helenistais, kurie nutarė jį nužudyti. ³⁰ Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.

³¹ Tuo tarpu Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama.

Petras išgydo luošį

³² Petras, keliaudamas po visą šalį, apsilankė pas šventuosius, gyvenančius Lydoje. ³³ Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją; jis paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale. ³⁴ Petras jam tarė: „Enėjau, tave gydo Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!“ Šis akimoju atsikėlė. ³⁵ Visi Lydos miesto ir Sarono^[i1] lygumos gyventojai pamatė jį ir gręžėsi į Viešpatį.

Prikėlimas iš numirusių

³⁶ Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Gazelė^[i2]. Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis. ³⁷ Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje. ³⁸ Kadangi Lyda netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: „Ateik pas mus nedelsdamas!“

³⁹ Petras susirengęs tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, buvo nuvestas į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Gazelė. ⁴⁰ Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs lavoną tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. ⁴¹ Petras ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą. ⁴² Žinia apie įvykį pasklido visoje Jopėje, ir daugybė žmonių įtikėjo Viešpatį. ⁴³ Petras dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simoną.