¹ Išsigelbėję sužinojome, kad sala vadinasi Malta. ² Vietos gyventojai su mumis elgėsi labai draugiškai. Užkūrė ugnį ir pakvietė mus visus prie jos, nes lijo ir buvo šalta. ³ Paulius pririnko glėbį sausų šakų ir metė į ugnį. Čia nuo kaitros iš laužo iššoko angis ir įsikirto jam į ranką. ⁴ Pamatę prikibusį prie rankos šliužą, gyventojai ėmė vienas kitam kalbėti: „Tas žmogus tikriausiai žmogžudys: išsigelbėjo iš jūros, o keršto deivė vis tiek neduoda jam gyventi.“ ⁵ Tačiau jis nupurtė šliužą į ugnį, nepatirdamas nieko blogo. ⁶ Gyventojai laukė, kada jis ištins ir kris negyvas. Laukę nesulaukę ir pamatę, kad jam nesidaro nieko blogo, jie pakeitė nuomonę ir ėmė kalbėti, jog jis esąs dievaitis.

⁷ Netoli tos vietos buvo vyriausio salos valdininko Publijaus valdos. Jis mus priglaudė ir tris dienas bičiuliškai globojo. ⁸ Tuo metu Publijaus tėvas buvo susirgęs karštine ir viduriavimu. Paulius užėjo pas jį, pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė. ⁹ Po šito įvykio ir kiti salos ligoniai ėjo pas Paulių ir buvo išgydyti, ¹⁰ Už tai žmonės mus didžiai gerbė, o išvykstant aprūpino viskuo, ko mums reikėjo.

Iš Maltos į Romą

¹¹ Po trijų mėnesių mes išplaukėme Aleksandrijos laivu, žiemojusiu saloje. Jis turėjo Dioskūrųa^[i1]ženklą. ¹² Atplaukę į Sirakūzus, prastovėjome tris dienas. ¹³ Tada, buriuodami palei krantą, pasiekėme Regijų ir dar po dienos, ėmus pūsti pietų vėjui, per dvi dienas atvykome į Puteolus. ¹⁴ Ten susitikome su broliais; jie pakvietė mus septynias dienas paviešėti. Taip mes atvykome į Romą. ¹⁵ Tenykščiai broliai, išgirdę apie mus, atėjo pasitikti iki Apijaus aikštės ir Trijų Tavernų. Juos išvydęs, Paulius dėkojo Dievui ir įgavo pasitikėjimo. ¹⁶ Kai atvykome į Romą, Pauliui buvo leista apsigyventi vienam su serginčiu jį kareiviu.

Pokalbis su Romos žydais

¹⁷ Po trijų dienų jis pasikvietė pas save žydų vyresniuosius. Jiems susirinkus, jis prabilo: „Broliai! Nors aš nesu nusikaltęs nei tautai, nei papročiams, buvau Jeruzalėje suimtas ir atiduotas į romėnų rankas. ¹⁸ Tie ištardę norėjo mane paleisti, nes nerado jokio mirties verto nusižengimo. ¹⁹ Kadangi žydai prieštaravo, turėjau šauktis ciesoriaus, tiktai ne tam, kad apkaltinčiau savo tautą. ²⁰ Dėl šios priežasties aš norėjau su jumis pasimatyti ir pasikalbėti. Juk aš nešioju šitą grandinę dėl Izraelio vilties!“

²¹ Jie atsakė jam: „Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir niekas iš brolių nebuvo atvykęs su blogomis žiniomis ar kalbomis apie tave. ²² Vis dėlto norėtume išgirsti tavo pažiūras. Mat apie šią atskalą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama.“

²³ Paskyrę jam dieną, daugelis suėjo pas jį į butą. Nuo ryto iki vakaro jis dėstė jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų. ²⁴ Vieni jo žodžiais tikėjo, kiti ne. ²⁵ Nesutardami tarpusavyje, jie ėmė skirstytis, o Paulius tepasakė jiems viena: „Teisingai Šventoji Dvasia yra jūsų protėviams pasakiusi per pranašą Izaiją:

²⁶ Eik pas šią tautą ir sakyk:

Girdėti girdėsite, bet nesuprasite,

žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.

²⁷ Šitų žmonių širdis aptuko,

jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis,

kad kartais nepamatytų akimis,

neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi

ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.

²⁸ Todėl žinokite: šis Dievo išgelbėjimas yra pasiųstas pagonių tautoms, jos ir išgirs.“^[i2]

Pabaiga

³⁰ Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus. ³¹ Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai drąsiai ir netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų.