¹ Choro vadovui. „Briedės auštant“ melodija. Dovydo psalmė.

² Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?

Kodėl tu toks tolimas, toli nuo mano maldos,

nuo mano dejonės šauksmo?

³ Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai,

ir naktį, bet nerandu ramybės.

⁴ O juk tu ­ Šventasis,

tavo sostas­ Izraelio šlovės giesmės!

⁵ Tavimi mūsų protėviai rėmėsi;

jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai,

⁶ tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti,

tavimi pasitikėjo ir nenusivylė.

⁷ Bet aš kirminas, o ne žmogus,

vienų išjuoktas, o kitų paniekintas.

⁸ Visi, kas mane mato, tyčiojasi iš manęs

ir šaipydamiesi kraipo galvas:

⁹ „Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tad tegelbsti jį,

teišvaduoja, jeigu juo gėrisi!“

¹⁰ Tu išvedei mane iš įsčių,

saugojai mane prie motinos krūtinės.

¹¹ Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo,

nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas.

¹² Nesitolink nuo manęs, nes man sunku,

ir nėra, kas man padėtų!

¹³ Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai,

stiprūs Bašano jaučiai apgula mane;

¹⁴ jie atveria plačiai į mane savo žiomenis

lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai.

¹⁵ Esu lyg ant žemės išlietas vanduo;

visi mano kaulai išnarstyti;

lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje.

¹⁶ Gerklė išdžiūvusi lyg molio šukė,

liežuvis limpa prie gomurio.

Tu guldai mane į mirties dulkes.

¹⁷ Šunys mane apgula iš visų pusių,

nedorėlių gauja mane apspinta;

jie žeidžia man rankas ir kojas;

¹⁸ galiu suskaičiuoti visus savo kaulus.

Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi,

¹⁹ dalijasi tarpusavyje mano drabužius

ir meta kauliukus dėl mano apdaro.