BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2022 01 20 Ketvirtad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Pradžios knygaSkyrius: 26

 Pradžios knyga
  
 Izaokas keliauja į Gerarą
  
Pr 26

17 Todėl Izaokas iš ten ir pasitraukė. Pasistatė palapines Geraro slėnyje ir ten apsigyveno. 18 Izaokas atnaujino šulinius, iškastus jo tėvo Abraomo dienomis ­ filistinai buvo juos užvertę po Abraomo mirties ­ ir davė jiems tuos pačius vardus, kuriais buvo juos pavadinęs tėvas. 19 Bet kai Izaoko tarnai, kasdami tame slėnyje, aptiko šaltinio vandens šulinį, 20 Geraro kerdžiai susiginčijo su Izaoko kerdžiais, sakydami: „Tas vanduo mūsų!“ Todėl jis pavadino tą šulinį Eseko vardu, kadangi ten jie su juo ginčijosi. 21 Po to jie iškasė kitą šulinį. Ir dėl jo susiginčijo, užtat jį pavadino Sitna. 22 Jis iš ten išsikėlė ir išsikasė dar vieną šulinį. Dėl jo jie nebesiginčijo. Užtat pavadino jį Rehobotais, sakydamas: „Šį kartą VIEŠPATS davė mums šiame krašte apsčiai vietos daugintis.“

23 Iš čia jis nukeliavo į Beer Šebą. 24 Tą pačią naktį pasirodė jam VIEŠPATS ir tarė: „Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas.

Nebijok, nes aš esu su tavimi!

Laiminsiu tave ir padauginsiu tavo palikuonis

dėl savo tarno Abraomo.“

25 Tenai jis pastatė aukurą ir šaukėsi VIEŠPATIES. Ten pasistatė ir palapinę, ten Izaoko tarnai ėmė kasti šulinį.

Sandora su Abimelechu

26 Ir Abimelechas atėjo pas jį iš Geraro su savo patarėju Achuzatu bei kariuomenės vadu Picholu. 27 Izaokas paklausė jų: „Ko atėjote pas mane, jei manęs nekenčiate ir atstūmėte nuo savęs?“ 28 Jie atsakė: „Dabar mes aiškiai matome, kad VIEŠPATS buvo su tavimi, todėl siūlome sudaryti sutartį su priesaika tarp mūsų abiejų ­ tarp tavęs ir mūsų. Sudarykime sandorą, 29 kad tu nedarytum mums nieko pikta, lygiai kaip mes tavęs neužgavome, visada su tavimi tik gerai elgėmės ir leidome tau iškeliauti taikingai. Nuo dabar būk VIEŠPATIES palaimintasis!“ 30 Jis iškėlė jiems vaišes, jie valgė ir gėrė. 31 Rytą jie pakilo anksti ir prisiekė vienas kitam. Tuomet Izaokas su jais atsisveikino, ir jie išsiskyrė taikiai. 32 Atsitiko taip, kad tą pačią dieną Izaoko tarnai atėjo pas jį su žinia apie jų iškastą šulinį ir pranešė jam: „Radome vandens!“ 33 Jis pavadino jį Šiba. Todėl iki šios dienos ir miesto vardas yra Beer Šeba.

34 Ezavas buvo keturiasdešimtmetis, kai vedė Beerio Hetito dukterį Juditą ir Elono Hetito dukterį Basmatą. 35 Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą.

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Pradžios knygaSkyrius: 26

Pradžios knygaSkyrius: 27

 Pradžios knyga
  
 Izaokas palaimina Jokūbą
  
Pr 27

1 Kai Izaokas jau buvo senas, o jo akys taip aptemusios, kad nebegalėjo matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų ir tarė jam: „Mano sūnau!“ Šis atsiliepė: „Aš čia.“ 2 Anas tarė jam: „Matai, jau pasenau. Nežinau savo mirties dienos. 3 Taigi imk savo ginklus ­ strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos. 4 Tuomet paruošk man gardų valgį, kokį aš mėgstu, ir atnešk man pavalgyti, idant prieš mirdamas palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu.“

5 O Rebeka klausėsi, kai Izaokas kalbėjosi su sūnumi Ezavu. Jam išėjus į laukus medžioti ir parnešti žvėrienos, 6 Rebeka tarė sūnui Jokūbui: „Ką tik nugirdau tavo tėvą sakant tavo broliui Ezavui: 7 ‘Parnešk žvėrienos ir paruošk man gardų valgį pavalgyti, idant prieš mirdamas tave palaiminčiau VIEŠPATIES akivaizdoje.’ 8 O dabar, mano sūnau, paklausyk mano žodžio ir daryk, ką tau liepiu. 9 Nueik prie kaimenės ir parnešk iš ten du rinktinius ožiukus, o aš iš jų paruošiu tavo tėvui valgį, kokį jis mėgsta. 10 Tu nuneši jį tėvui pavalgyti, idant palaimintų tave prieš mirdamas.“ 11  ­ „Betgi mano brolis Ezavas yra gauruotas vyras, ­ atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, ­ o aš juk plikas! 12 Jei mane tėvas apčiupinės, aš būsiu jo akyse sukčius ir užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą!“ 13 O motina jam tarė: „Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau. Tik paklausyk mano žodžio, eik ir parnešk juos man.“

14 Taigi jis nuėjo, paėmė ir parnešė juos savo motinai, o jo motina paruošė gardų valgį, kokį jo tėvas mėgo. 15 Tuomet Rebeka paėmė namie paliktus geriausius vyresniojo sūnaus Ezavo drabužius ir apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą. 16 Be to, jo rankas ir pliką kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais. 17 Po to padavė sūnui Jokūbui į rankas gardųjį valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi.

18 Jis įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ ­ „Aš čia, ­ atsiliepė šis. ­ Kas tu, mano sūnau?“ 19 Jokūbas tėvui atsakė: „Aš Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant mane palaimintum savo sielos palaiminimu.“ 20 Bet Jokūbas paklausė savo sūnų: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ O jis atsakė: „VIEŠPATS, tavo Dievas, suteikė man laimę.“ 21 Tuomet Izaokas tarė Jokūbui: „Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu mano sūnus Ezavas ar ne.“ 22 Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, šis apčiupinėjo jį ir tarė: „Balsas ­ kaip Jokūbo, bet rankos ­ kaip Ezavo.“ 23 Taigi neatpažino jo, nes rankos buvo gauruotos kaip ir jo brolio Ezavo. Todėl ir palaimino jį.

24 Jis paklausė: „Ar tai tu mano sūnus Ezavas?“ Ir kai Jokūbas atsakė: „Aš“, ­ 25 jis tarė: „Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu.“ Anas padavė valgį, ir šis suvalgė, padavė vyną, ir šis išgėrė. 26 Tuomet jo tėvas Izaokas tarė jam: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane.“ 27 Kai Jokūbas priėjo arčiau ir pabučiavo jį, šis užuodė jo drabužių kvapą ir laimino jį, tardamas:

„Ak, kvapas mano sūnaus

tarsi kvapas laukų,

kuriuos VIEŠPATS palaimino. 28 Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos,

iš žemės derlingumo

ir apsčiai grūdų bei vyno. 29 Tetarnauja tau tautos,

ir tesilenkia tau gentys.

Valdovu būk savo broliams,

tesilenkia tau tavo motinos sūnūs.

Tebūna prakeiktas, kas tave keikia,

tebūna palaimintas, kas tave laimina!“

30 Vos Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo baigęs laiminti Jokūbą, parėjo iš medžioklės jo brolis Ezavas. 31 Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė tėvui. „Teatsisėda mano tėvas, ­ tarė savo tėvui, ­ ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant palaimintų mane savo sielos palaiminimu.“ 32 Jo tėvas Izaokas paklausė: „O kas tu būsi?“ ­ „Tavo pirmagimis sūnus Ezavas“, ­ atsakė šis. 33 Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė: „Bet kas gi buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir palaiminau jį! Taip, jis bus palaimintas!“ 34 Išgirdęs tėvo žodžius, Ezavas pratrūko garsiai ir karčiai kukčioti ir sakė tėvui: „Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!“ 35 Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis apgaulingai atėjo ir pasiėmė tavo palaiminimą.“ 36 Ezavas pratarė: „Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk jis du kartus apgavo mane! Pirma atėmė mano pirmagimystę, o dabar, žiūrėk, pasiėmė ir mano palaiminimą!“ Jis pridūrė: „Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“ 37 Izaokas atsakė Ezavui: „Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus brolius jo tarnais ir praturtinau jį grūdais ir vynu. Ką tat begaliu padaryti tau, mano sūnau?“ 38 Ezavas maldavo tėvą: „Nejau tik vieną palaiminimą teturi, tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, tėve!“ Ezavas ėmė garsiai verkti.

39 Tuomet jo tėvas Izaokas atsakė jam:

„Štai tavo buveinė bus toli nuo žemės derliaus

ir toli nuo rasos iš aukšto dangaus. 40 Iš kalavijo gyvensi

ir savo broliui tarnausi.

Bet kai sukilsi,

nusimesi jo jungą nuo sprando.“

41 Tad Ezavas nekentė Jokūbo už palaiminimą, kuriuo tėvas buvo jį palaiminęs. Ezavas galvojo: „Artinasi tėvo gedulo dienos, tuomet aš užmušiu savo brolį Jokūbą“. 42 Bet vyresniojo sūnaus Ezavo žodžiai buvo persakyti Rebekai. Ji pasišaukė jaunesnįjį sūnų ir pasakė jam: „Žiūrėk, tavo brolis Ezavas niršta, norėdamas tave nužudyti. 43 Todėl dabar, mano sūnau, paklausyk manęs. Bėk tuojau pat pas mano brolį Labaną į Haraną. 44 Pasilik pas jį kurį laiką, kol atauš tavo brolio įtūžis, 45 kol atslūgs tavo brolio įniršis prieš tave, ir jis užmirš, ką tu jam padarei. Tuomet pasiųsiu ką nors tave iš ten parvesti. Kam gi turėčiau netekti jūsų tą pačią dieną!“

46 Tuomet Rebeka kalbėjo Izaokui: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas vestų hetitę, tokią kaip jos, čiabuvę, kas gero man gyvenime beliktų?“

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Pradžios knygaSkyrius: 27