¹ Abraomas vedė kitą žmoną, vardu Ketūra. ² Ji pagimdė jam Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą. ³ Jokšanui gimė Šeba ir Dedanas. Dedano palikuonys buvo ašūriečiai, letušai ir leumai. ⁴ Midjano palikuonys buvo Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Jie visi buvo Ketūros palikuonys.

⁵ Visa, ką turėjo, Abraomas paliko savo sūnui Izaokui. ⁶ O savo sugulovių vaikams Abraomas davė dovanų dar prie savo galvos, prieš išsiųsdamas juos tolyn nuo savo sūnaus Izaoko rytų link, į Kedemo kraštą.

Abraomo mirtis

⁷ Abraomas gyveno iš viso šimtą septyniasdešimt penkerius metus. ⁸ Jis atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus, ir buvo sujungtas su savo gimine. ⁹ Jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis palaidojo jį Machpelos oloje, hetito Coharo sūnaus Efrono lauke, esančiame į rytus nuo Mamrės, ¹⁰ tame lauke, kurį Abraomas pirko iš hetitų. Ten buvo palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara. ¹¹ Po Abraomo mirties Dievas laimino jo sūnų Izaoką. Izaokas apsigyveno prie Beer Lahai Roijo vietovės.

Izmaelio palikuonys

¹² Štai Abraomo sūnaus Izmaelio, kurį Abraomui pagimdė Saros vergė, egiptietė Hagara, palikuonys. ¹³ Štai Izmaelio sūnų vardai pagal jų gimimo eilę: Izmaelio pirmagimis Nebajotas, Kedaras, Adbeelis, Mibsamas, ¹⁴ Mišma, Dūma, Masa, ¹⁵ Hadadas, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma. ¹⁶ Tokie tat Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal gyvenvietes ir stovyklas ­ dvylika vadų pagal gentis.

¹⁷ (Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Atsikvėpęs paskutinį kartą ir miręs, jis buvo sujungtas su savo gimine.)

¹⁸ Jie klajojo nuo Havilos prie Šūro, esančio netoli Egipto, iki pat Ašūro. Kiekvienas jų statėsi stovyklas šalia visų savo giminių.

Ezavo ir Jokūbo gimimas

¹⁹ Štai Abraomo sūnaus Izaoko šeimos istorija. Abraomui gimė Izaokas. ²⁰ Izaokas buvo keturiasdešimtmetis, kai vedė Rebeką, aramėjo Betuelio iš Padan Aramo dukterį ir aramėjo Labano seserį. ²¹ Izaokas maldavo VIEŠPATĮ dėl savo žmonos, nes ji buvo nevaisinga. VIEŠPATS išklausė maldą, ir jo žmona Rebeka tapo nėščia. ²² Bet kūdikiai taip grūmėsi vienas su kitu jos įsčiose, kad ji prasitarė: „Jei taip, tai kam aš dar gyvenu?“ Tad ji nuėjo VIEŠPATIES pasiteirauti. ²³ O VIEŠPATS atsakė jai:

„Dvi gentys yra tavo įsčiose,

dvi atskiros tautos kils iš tavęs.

Bet viena tauta bus stipresnė už kitą;

vyresnioji tarnaus jaunesniajai.“

²⁴ Atėjus metui gimdyti, paaiškėjo, kad jos įsčiose buvo dvyniai! ²⁵ Pirmasis buvo rusvas, o visas jo kūnas ­ tarsi plaukuota skraistė. Užtat jie pavadino jį Ezavu^[i1]. ²⁶ Po to išėjo jo brolis, laikydamasis ranka Ezavo kulno. Užtat jie pavadino jį Jokūbu^[i2]. Izaokas buvo šešiasdešimtmetis, kai jiedu gimė.

²⁷ Kai berniukai užaugo, Ezavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, tuo tarpu Jokūbas ­ tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių. ²⁸ Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo žvėrieną, o Rebeka mylėjo Jokūbą.

²⁹ Kartą Jokūbui verdant sriubą, Ezavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs. ³⁰ Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ (Todėl Ezavas buvo vadinamas Edomu.^[i3]) ³¹ „Pirmiau parduok man savo pirmagimystę“, ­ atsakė Jokūbas. ³² Ezavas tarė: „Esu prie mirties, kam man ta pirmagimystė?“ ³³ Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti.“ Tada jis prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui. ³⁴ Tuomet Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė.