¹ Teisus tu liktum, VIEŠPATIE,

jeigu įsivelčiau į ginčus su tavimi.

O vis dėlto turiu nusiskųsti tavimi.

Kodėl sėkmė lydi nedorėlius?

Kodėl visi sukčiai tarpsta?

² Tu juos pasodinai, ir jie suleido šaknis;

vešliai sau auga ir net vaisių neša.

Tu jų lūpose,

bet toli nuo jų širdies.

³ VIEŠPATIE, tu tikrai mane pažįsti; permatai mane,

ištiri mano širdį

ir žinai, kad ji tavo rankose.

Išgaudyk juos kaip avis skerdimui,

atskirk juos nuo kitų žudymo dienai.

⁴ Kiek ilgai dar turės kraštas liūdėti

ir žolė visur laukuose vysti?

Argi turi gaišti gyvuliai ir paukščiai dėl to,

kad nedorai elgiasi jo gyventojai?

O jie sau sako: „Dievas nemato, ką mes darome!“

Dievo atsakas

⁵ „Jei lenktynės su pėsčiaisiais tave nuvargino,

tai kaip galėsi varžytis su raiteliais?

Jei tu jautiesi saugus tik ramiame krašte,

tai ką gi darysi Jordano brūzgynuose?

⁶ Juk net tavo broliai ir namiškiai

klastingai pasielgė su tavimi.

Net jie pakeltu balsu rėkia tau už nugaros.

Nepasitikėk jais,

nors jie ir draugiškai kreiptųsi į tave.

⁷ Palikau savo Namus, atmečiau savo paveldą.

Savo numylėtinę atidaviau jos priešams į rankas.

⁸ Mano paties tauta prieš mane atsigręžė

kaip liūtas miške.

Kadangi ji pakėlė balsą prieš mane,

elgiuosi su ja kaip su priešu.

⁹ Mano tauta ­ lyg paukštis,

iš visų pusių puolamas plėšriųjų paukščių.

Eikite šen! Rinkitės, visi laukų žvėrys!

Ateikite ir rykite!

¹⁰ Daug piemenų nusiaubė mano vynuogyną,

nutrypė kojomis mano paveldą.

Jie pavertė mano žavųjį lauką

apleista dykyne, ¹¹ padarė jį niūria dykyne;

nuniokotas jis guli prieš mane.

Visas kraštas nuniokotas,

bet nė vienas to neima į širdį.

¹² Ant visų dykynės kalvų įsikūrė plėšikai,

nes VIEŠPATIES kalavijas ryja žemę

nuo vieno krašto iki kito.

Nėra ramybės žmonėms.

¹³ Jie pasėjo kviečius, o pjauna erškėčius;

nusiplūkė be jokios naudos.

Jie kenčia dėl savo pjūties,

dėl liepsnojančio VIEŠPATIES pykčio.“

¹⁴ Taip kalba VIEŠPATS: „Turiu šį tą pasakyti visiems savo nedoriems kaimynams, naikinantiems paveldą, kurį daviau savo tautai Izraeliui kaip nuosavybę. Štai išrausiu juos iš jų žemių, o Judo namus išrausiu iš jų tarpo. ¹⁵ Tačiau kai būsiu išrovęs, vėl pasigailėsiu ir parvesiu kiekvieną į jo paveldą ir į jo kraštą. ¹⁶ Ir tuomet, jei iš tikrųjų mokysis eiti mano tautos keliu, jie prisieks mano vardu: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ Jie, pirma mokę mano tautą prisiekinėti Baalu, turės vietos mano tautoje. ¹⁷ „Bet jeigu nepaklausys, tą tautą išrausiu ir visiškai sunaikinsiu,“ ­ tai VIEŠPATIES žodis.

¹ Štai ką man sako VIEŠPATS: „Eik ir nusipirk lininį juosmens aprišalą, nešiok jį ant strėnų. Nemerk jo į vandenį.“ ² Nusipirkau juosmens aprišalą, kaip VIEŠPATS liepė, ir nešiojau ant strėnų. ³ Mane vėl pasiekė VIEŠPATIES žodis: ⁴ „Pasiimk juosmens aprišalą, kurį nusipirkai ir nešioji, nueik prie Perato ir paslėpk jį uolos plyšyje.“ ⁵ Nuėjau prie Perato, kaip VIEŠPATS buvo liepęs, ir paslėpiau jį uolos plyšyje. ⁶ Praėjus daug laiko, VIEŠPATS man tarė: „Dabar vėl eik prie Perato ir parsinešk juosmens aprišalą, kurį buvau liepęs ten paslėpti.“ ⁷ Nuėjau vėl prie Perato, susiieškojau ir pasiėmiau juosmens aprišalą iš tos vietos, kurioje buvau paslėpęs. Žinoma, juosmens aprišalas buvo sutrūnijęs ir niekam tikęs! ⁸ Tada mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ⁹ „Taip kalba VIEŠPATS. Lygiai taip supūdysiu įžūlųjį Judo išdidumą ir įžūlųjį Jeruzalės išdidumą. ¹⁰ Nedoroji tauta, atsisakanti klausyti mano žodžių, besielgianti pagal savo širdies užsispyrimą, einanti paskui svetimus dievus, jiems tarnaujanti ir juos garbinanti, taps kaip šis juosmens aprišalas, kuris niekam nebetinka. ¹¹ Kaip juosmens aprišalas priglūsta žmogui prie strėnų, taip aš buvau priglaudęs visus Izraelio namus ir visus Judo namus prie savęs, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ idant jie būtų mano tauta, garsintų mano vardą, garbę ir didingumą. Tačiau jie nenorėjo klausyti.

¹² Perduok jiems ir šį žodį: ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. „Vynui skirti ąsočiai pripildomi vyno!“ Jeigu jie tau atsakys: „Argi mes patys nežinome, kad vynui skirti ąsočiai turėtų būti pripildomi vyno?“ ­ ¹³ pasakyk jiems: „Taip kalba VIEŠPATS. Saugokitės! Nugirdysiu iki girtumo visus šito krašto gyventojus: karalius, Dovydo soste sėdinčius, kunigus ir pranašus, visus Jeruzalės žmones. ¹⁴ Sudaužysiu juos vieną į kitą, senus ir jaunus drauge“, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ Nei gailestingumas, nei užuojauta, nei švelnumas ­ niekas manęs nesulaikys, kad jų nesunaikinčiau.’“

¹⁵ Klausykitės ir įsidėmėkite!

Nesipuikuokite, nes VIEŠPATS kalba!

¹⁶ „Teikite šlovę VIEŠPAČIUI, savo Dievui,

kol dar nesutemo,

kol dar prieblandoje jūsų kojos neklupinėja ant kupstų,

kol dar jūsų lauktoji šviesa nepavirto niūria tamsa,

nepersimainė į tamsius debesis.

¹⁷ Bet jeigu jūs į tai nekreipsite dėmesio,

išliesiu slapta daug ašarų dėl jūsų išdidumo.

Be perstojo plūs mano akys ašaromis,

nes VIEŠPATIES kaimenė genama į tremtį.

¹⁸ Sakykite karaliui ir karaliaus motinai:

‘Lipkite žemyn nuo savo sostų,

sėskitės žemai,

nes nukrito nuo jūsų galvų

jūsų puikiosios karūnos.’

¹⁹ Negebo miestai apgulti,

nėra kam jų gelbėti.

Visi Judo žmonės nušluoti į tremtį,

visi ištremti.

²⁰ Pakelk akis, Jeruzale!

Pasižiūrėk, kaip jie ateina iš šiaurės!

Kurgi ta kaimenė, kuri buvo tau patikėta,

kaimenė, kuria taip didžiuojiesi? ²¹ Ką tu sakysi, kai užpuls tave kaip užkariautojai

tie, kuriuos tu mokei būti meilužiais?

Ar nesurems tavęs skausmai,

kaip suremia gimdančią moterį?

²² Kai klausi širdyje: ‘Kodėl man taip atsitiko?’ ­

žinok, kad dėl savo didžios kaltės esi apnuoginta

ir prievartaujama.

²³ Argi gali etiopas pakeisti savo odą,

o leopardas ­ savo dėmes?

Tad ar, įgudę blogai elgtis,

galėtumėte daryti gera?

²⁴ Tarsi vėtomus pelus išblaškysiu juos,

dykumos vėjui papūtus!

²⁵ Toks bus tavo likimas,

mano tau atseikėta dalia, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

dėl to, kad mane pamiršai

ir pasitikėjai melu.

²⁶ Aš pats užversiu tavo sijoną tau ant galvos,

kad pasirodytų tavo gėda.

²⁷ Tavo svetimavimą, tavo gašlų žvengimą,

tavo begėdišką pasileidimą,

jūsų gėdingus darbus aš matau ant kalvų ir laukuose.

Ak, vargas tau, Jeruzale, nes tu nenori būti švari!

Kiek ilgai?“

¹ VIEŠPATIES žodis Jeremijui apie sausrą.

² „Judo karalystė liūdi.

Jos miestų vartai sunykę,

žmonės guli ant žemės iš sielvarto,

o iš Jeruzalės kyla šauksmas.

³ Jos didžiūnai siunčia tarnus vandens;

tie nueina prie talpyklų, bet vandens neranda

ir sugrįžta tuščiais ąsočiais.

Nusigandę ir sumišę, jie užsidengia galvas.

⁴ Sustojo darbas laukuose,

nes krašte nebuvo lietaus.

Artojai nusigandę, jie užsidengia galvas.

⁵ Net briedė laukuose pameta atsivestą jauniklį,

nes nėra žolės.

⁶ O laukiniai asilai stovi ant plikų kalvų,

dvėsuodami kaip šakalai;

jų akys apsiblaususios, nes trūksta pašaro.“

⁷ Nors mūsų kaltės ir liudija prieš mus,

gelbėk, VIEŠPATIE, dėl savo vardo!

Nors mūsų atsimetimai nesuskaičiuojami,

nors mes nusidėjome tau,

⁸ tu ­ Izraelio viltis, VIEŠPATIE,

jo gelbėtojas nelaimėje!

Kodėl esi lyg svetimas šiame krašte,

lyg pakeleivis, užėjęs tik pernakvoti?

⁹ Kodėl esi lyg staigmenos pritrenktas žmogus,

lyg galiūnas, negalintis išgelbėti?

Juk tu esi tarp mūsų, VIEŠPATIE,

tavo vardu mes vadinami;

neapleisk mūsų!

¹⁰ Taip kalba VIEŠPATS šiai tautai:

„Iš tikrųjų jie taip mėgsta klaidžioti,

kad net savo kojų netausoja.

Todėl jie nemieli VIEŠPAČIUI.

Dabar jis atmins jų kaltę ir nubaus už jų nuodėmes.“