1 Po Sauliaus mirties, – Dovydas jau buvo sugrįžęs nugalėjęs amalekitus, – Dovydas praleido dvi dienas Ziklage. 2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos ūmai atėjo vyras suplėšytais drabužiais ir dulkėmis ant galvos. Priėjęs prie Dovydo, žemai nusilenkdamas parpuolė ant žemės. 3 „Iš kur ateini?“ – klausė Dovydas. Šis atsakė: „Aš ką tik pabėgau iš Izraelio stovyklos“. – 4 „Kas atsitiko? – klausė Dovydas. – Sakyk man!“ 11 Dovydas griebė savo drabužius ir juos perplėšė. Tą pat padarė visi su juo buvusieji vyrai. 12 Jie verkė ir raudojo, pasninkaudami lig vakaro dėl Sauliaus ir dėl jo sūnaus, ir dėl VIEŠPATIES kariuomenės, ir dėl Izraelio namų, nes tie buvo kritę nuo kalavijo. 17 Dovydas užvedė šią raudą Sauliui ir jo sūnui Jonatanui. 19 „Deja! Izraeli, tavo šlovė guli parblokšta tavo aukštumose! Kaip krito galiūnai! 23 Saulius ir Jonatanas, mylimi ir šaunūs! Nei gyvendami, nei mirdami, niekad jie nebuvo perskirti! Jie buvo žvitresni už erelius, stipresni už liūtus. 24 O Izraelio dukterys, verkite Sauliaus, aprengusio jus brangiu purpuru, išpuošusio auksu jūsų apdarą. 25 Kaip krito galiūnai mūšio sūkuryje! Jonatanas guli nužudytas tavo aukštumose. 26 Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jonatanai! Be galo brangus man tu buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, pranokstanti meilę moters. 27 Kaip krito galiūnai ir pražuvo karo ginklai!“ | 
