⁹ Jiems pavalgius ir atsigėrus, Hana pakilo ir atsistojo prieš VIEŠPATĮ. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo krėsle prie VIEŠPATIES šventyklos staktų. ¹⁰ Pilna kartėlio ji, graudžiai verkdama, meldėsi VIEŠPAČIUI. ¹¹ Darydama įžadą, ji tarė:

„O, Galybių VIEŠPATIE,

jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės kančią,

jei atsiminsi mane, neužmirši

savo tarnaitės,

jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį,

tada atiduosiu jį tau kaip nazirą.

visoms jo gyvenimo dienoms:

nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers,

ir skustuvas jo galvos nepalies“.

¹² Jai ilgai meldžiantis VIEŠPAČIUI, Elis stebėjo jos burną. ¹³ Hana meldėsi širdimi. Judėjo tik jos lūpos, bet balso nebuvo girdėti. Elis pamanė, kad ji girta. ¹⁴ Jis tad jai tarė: „Kaip ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“ ¹⁵ Bet Hana atsakė: „Ne, mano viešpatie! Aš esu labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI. ¹⁶ Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą šį laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios“. ¹⁷ „Tad eik ramybėje, – tarė Elis, – tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“. ¹⁸ O ji sakė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse“. Tada moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė, atsigėrė su savo vyru, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas. ¹⁹ Kitą rytą, anksti pakilę, jie pagarbino VIEŠPATĮ ir leidosi kelionėn, grįždami į savo namus Ramoje. Elkana pažino savo žmoną ir VIEŠPATS ją atsiminė. ²⁰ Hana tapo nėščia ir, atėjus jos metui, pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes ji sakė: „Aš VIEŠPATĮ jo prašiau“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>