¹ Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!

VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis!

Apsisiautęs garbe ir didybe,

² apsigaubęs šviesa lyg drabužiu,

tu ištempei dangų lyg palapinės dangą

³ ir padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.

Iš debesų tu daraisi vežimą

ir keliauji audros sparnais.

⁴ Vėjus tu imi savo pasiuntiniais,

žaibų liepsnas ­ savo tarnais.

⁵ Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų,

ir ji ten stovės amžinai.

⁶ Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai,

o vandenys tįsojo viršum kalnų.

⁷ Kai vandenims tu pagrūmojai, jie bėgo,

traukėsi pasigirdus tavo griausmo balsui,

⁸ kalnams iškylant, slėniams įdumbant,

į vietą, kurią jiems paskyrei.

⁹ Tu nubrėžei ribą ir peržengti ją uždraudei,

kad žemės vėl neapsemtų.

¹⁰ Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose

ir upėms tekėti tarp kalvų.

¹¹ Jie duoda vandens miško žvėrims,

laukiniai asilai ten malšina troškulį.

¹² Pakrantėse padangių paukščiai kraunasi lizdus

ir čiulba ant medžių šakų.

¹³ Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės,

ir žemė kupina tavo palaimos.

¹⁴ Tu želdai žolę galvijams,

ir augalus žmonių reikalams,

kad jie augintųsi maisto iš žemės

¹⁵ ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį,

ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai,

ir duonos, kuri stiprina gyvastį.

¹⁶ Gausiai laistomi VIEŠPATIES medžiai

ir Libano kedrai, jo paties pasodinti.

¹⁷ Paukščiai sukasi juose gūžtas,

gandras medyje kraunasi lizdą.

¹⁸ Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms,

uolos ­ slėptuvės olų barsukams.

¹⁹ Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti,

o saulė žino, kada jai nusileisti.

²⁰ Tu siunti tamsą, ir ateina naktis;

tuomet sujunda visi miško gyvūnai.

²¹ Liūtukai riaumoja grobio,

ieškodamiesi maisto iš Dievo.

²² Saulei užtekėjus, jie pasitraukia

miegoti savo guoliuose,

²³ o žmogus eina prie darbo

ir triūsia iki vakaro.

²⁴ VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai!

Kaip išmintingai juos visus sukūrei!

Tavo kūrinių pilna žemė.

²⁵ Štai jūra, tokia bekraštė ir plati.

Ten knibžda nesuskaičiuojami

maži ir dideli gyvūnai.

²⁶ Ten plaukioja laivai

ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.

²⁷ Visi jie laukia iš tavęs,

kad duotum jiems peno, kada reikia.

²⁸ Kai duodi, jie surenka,

kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.

²⁹ Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta,

o alsavimą iš jų atėmus, miršta

ir sugrįžta į dulkes.

³⁰ Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja,

ir tu atnaujini žemės veidą.

³¹ Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė,

tesidžiaugia VIEŠPATS savo kūriniais!

³² Jis pažvelgia į žemę, ir ji dreba;

jis paliečia kalnus, ir jie smilksta.

³³ Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu,

per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.

³⁴ Tepatinka jam mano malda,

nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.

³⁵ Teišnyksta žemėje nusidėjėliai,

tenebūna daugiau nedorėlių.

Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!

Šlovinkite VIEŠPATĮ!