Zacharijo giesmė

⁶⁷ Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:

⁶⁸ „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui,

kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

⁶⁹ Jis pažadino gelbėtoją mums galingą

savo tarno Dovydo namuose,

⁷⁰ kaip nuo senų senovės buvo skelbęs

savo šventųjų pranašų lūpomis,

⁷¹ jog mus išgelbės nuo priešų

ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia.

⁷² Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą

ir atmena savo šventąją sandorą ­

⁷³ priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui,

jog leis mums,

⁷⁴ išvaduotiems iš priešų rankos,

be baimės jam tarnauti

⁷⁵ per visą gyvenimą

šventumu ir teisumu jo akyse.

⁷⁶ O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu,

nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti;

⁷⁷ tu mokysi jo žmones išganymą pažinti

per nuodėmių atleidimą.

⁷⁸ Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo

mus aplankė šviesa iš aukštybių,

⁷⁹ kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje,

kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią.“