Apreiškimas Zacharijui

⁵ Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbietą, iš Aarono vaikaičių. ⁶ Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. ⁷ Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

⁸ Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir pagal kunigų paprotį ⁹ burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus. ¹⁰ Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta.

¹¹ Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. ¹² Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį. ¹³ Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. ¹⁴ Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, ¹⁵ nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ¹⁶ ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. ¹⁷ Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą.“

¹⁸ Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna.“ ¹⁹ Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią gerąją naujieną. ²⁰ Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.“ ²¹ Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventovėje. ²² Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventovėje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

²³ Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. ²⁴ Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: ²⁵ „Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse.“

Jono Krikštytojo gimimas

⁵⁷ Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. ⁵⁸ Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

⁵⁹ Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu ­ Zachariju. ⁶⁰ Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas.“ ⁶¹ Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo.“ ⁶² Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. ⁶³ Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas ­ Jonas.“ Visi stebėjosi. ⁶⁴ Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. ⁶⁵ Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. ⁶⁶ Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.

Jono jaunystė

⁸⁰  O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo.

Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.