¹ O tu raudok dėl Izraelio vadų ² ir sakyk: „Kas per liūtė buvo tavo motina tarp liūtų!

Tarp jaunų liūtų ji ilsėjosi,

augindama savo liūtukus.

³ Ji išaugino vieną iš savo liūtukų,

ir jis tapo jaunu liūtu.

Jis išmoko pasigauti grobį

ir rijo žmones.

⁴ Apie jį išgirdo tautos,

ir jis buvo pagautas jų duobėje.

Jos nutempė jį sukaustytą grandinėmis

į Egipto kraštą.

⁵ Pajutusi, kad ji bejėgė

ir nebėra vilties išgelbėti,

liūtė paėmė kitą savo liūtuką

ir padarė jį jaunu liūtu.

⁶ Jis sėlino vogčiomis tarp liūtų

ir tapo jaunu liūtu.

Jis išmoko pasigauti grobį

ir rijo žmones.

⁷ Jis griovė jų tvirtoves,

niokojo jų miestus.

Kraštą ir visus, kurie jame gyveno,

apėmė siaubas nuo jo baisaus riaumojimo.

⁸ Susibūrė prieš jį tautos

iš visų šalių aplinkui,

užmetė ant jo tinklą, ­

ir jis buvo pagautas jų duobėje.

⁹ Jos uždarė jį, sukaustytą grandinėmis, į narvą,

nugabeno pas Babilono karalių

ir įkalino tvirtovėje,

kad jo balsai nebeaidėtų

Izraelio kalnuose.

¹⁰ Tavo motina buvo kaip vynmedis vynuogyne,

pasodintas prie vandens,

vaisingas ir šakotas nuo vandenų gausos.

¹¹ Jo tvirtasis kamienas tapo

valdovo skeptru;

jis iškilo aukštai tarp storų šakų,

iš toli matomas dėl savo šakoto aukštumo.

¹² Bet jis buvo išrautas su įniršiu

ir numestas ant žemės:

rytys jį nudžiovino,

jo vaisius buvo nuskintas,

o tvirtasis kamienas išdžiūvo,

ir ugnis jį surijo.

¹³ Dabar jis persodintas į dykumą,

sausą ir išdegintą kraštą.

¹⁴ Ugnis išėjo iš jo kamieno,

surijo jo šakas ir vaisių.

Jis nebeturi jokio kamieno,

jokio valdovo skeptro.“

Tai rauda ir turi likti rauda.

¹ Septintų metų penkto mėnesio dešimtą dieną keletas Izraelio seniūnų atėjo pasiklausti VIEŠPATIES. Jie susėdo priešais mane. ² Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ³ „Žmogau, kalbėk Izraelio seniūnams ir pasakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Ar jūs ateinate manęs pasiklausti? Kaip aš gyvas, neatsakysiu jums, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis.’ ⁴ Ar patrauksi juos į teismą, žmogau, ar patrauksi juos į teismą? Parodyk jiems jų protėvių bjauriuosius darbus! ⁵ Pasakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tą dieną, kai išsirinkau Izraelį, iškilmingai prisiekiau Jokūbo namų palikuonims, apsireikšdamas jiems Egipto žemėje, prisiekiau jiems sakydamas: ‘Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.’ ⁶ Tą dieną jiems iškilmingai prisiekiau, kad išvesiu juos iš Egipto žemės į kraštą, kurį buvau jiems parengęs, kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų. ⁷ Taip pat sakiau jiems: ‘Meskite šalin bjauriuosius daiktus, kuriais gėrisi jūsų akys, ir nesusiterškite Egipto stabais, ­ aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas!’ ⁸ Bet jie maištavo prieš mane ir nenorėjo manęs klausyti; nė vienas nemetė šalin bjauriųjų daiktų, kuriais gėrėjosi jų akys, ir neatsisakė Egipto stabų.

Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų, išgiežti savo pyktį ant jų pačiame Egipte. ⁹ Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, tarp kurių jie gyveno, nes tarp jų jiems apsireiškiau, kad išvesiu juos iš Egipto žemės. ¹⁰ Taigi išvedžiau juos iš Egipto žemės ir nuvedžiau į dykumą. ¹¹ Daviau jiems savo įstatus ir paskelbiau savo įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų. ¹² Be to, daviau jiems savo šabus kaip ženklą man ir jiems, kad žinotų, jog aš, VIEŠPATS, juos pašventinu. ¹³ Bet Izraelio namai maištavo prieš mane dykumoje; jie nesilaikė mano įstatų, atmetė mano įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino mano šabus.

Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų dykumoje, kad padaryčiau jiems galą. ¹⁴ Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, kurioms stebint buvau juos išvedęs. ¹⁵ Maža to, iškilmingai prisiekiau jiems dykumoje, kad neįvesiu jų į kraštą, kurį buvau jiems davęs, kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų, ¹⁶ nes jie atmetė mano įsakus, nesilaikė mano įstatų ir išniekino mano šabus, nes jų širdys sekė paskui stabus. ¹⁷ Tačiau mano akis buvo jiems gailestinga, nesunaikinau jų ir galo jiems dykumoje nepadariau.

¹⁸ O jų vaikams dykumoje sakiau: ‘Nesekite savo tėvų įstatais, nesilaikykite jų įsakų ir nesusiterškite jų stabais. ¹⁹ Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas; sekite mano įstatais, uoliai laikykitės mano įsakų ²⁰ ir švęskite mano šabus, idant jie būtų ženklas man ir jums, kad žinotumėte, jog aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.’ ²¹ Bet vaikai maištavo prieš mane; jie nesekė mano įstatais, nesilaikė rūpestingai mano įsakų, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino mano šabus.

Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų, išgiežti savo pyktį ant jų dykumoje. ²² Tačiau sulaikiau savo ranką ir pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, kurioms stebint buvau juos išvedęs. ²³ Maža to, iškilmingai prisiekiau jiems dykumoje, kad išblaškysiu juos tarp tautų ir išmėtysiu po kraštus, ²⁴ nes jie nevykdė mano įsakų, atmetė mano įstatus, išniekino mano šabus, ir jų akys ilgėjosi savo protėvių stabų. ²⁵ Be to, daviau jiems įstatus, kurie nebuvo geri, ir įsakus, kuriais jie negalėjo būti gyvi. ²⁶ Suteršiau juos jų pačių dovanomis ­ visų jų pirmagimių aukojimu, idant taip juos sukrėsčiau, kad žinotų, jog aš esu VIEŠPATS.’

²⁷ Todėl, žmogau, kalbėk Izraelio namams ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Jūsų tėvai pasityčiojo iš manęs dar ir tuo, kad elgėsi neištikimai. ²⁸ Atvedžiau juos į kraštą, kurį jiems duoti buvau iškilmingai prisiekęs, o jie, kur tik matė aukštą kalvą ar lapuotą medį, ten skerdė savo aukas, ten aukojo savo atnašas, kurios kėlė man pyktį; iš ten siuntė savo malonaus kvapo atnašas, ten liejo savo liejamąsias aukas. ²⁹ Aš klausiau jų: ‘Kas tas aukštumų alkas, į kurį skubate?’ Taip iki šiol jis ir tebėra pramintas Bama ­ aukštumų alkas.’ ³⁰ Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Argi jūs ištvirkausite, eidami tėvų keliu, ir lakstysite paskui jų stabus? ³¹ Atnašaudami savo dovanas ir atiduodami savo vaikus ugniai, jūs ištvirkaujate su savo stabais iki šiandien. Nejau turėčiau duoti atsakymą jums, Izraelio namai?’ Kaip aš gyvas, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis, ­ atsakymo jums neduosiu.

³² Niekada neįvyks tai, kas ateina jums galvon, kai sakote: ‘Būsime kaip tautos, kaip kitų kraštų gentys, garbindami medį ir akmenį.’

Dievas atkurs Izraelį

³³ Kaip aš gyvas, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis, ­ galinga ranka, ištiesta dešine ir išliedamas įniršį valdysiu jus kaip karalius! ³⁴ Galinga ranka, ištiesta dešine ir išliedamas įniršį išvesiu jus iš tautų ir surinksiu iš kraštų, po kuriuos buvote išblaškyti. ³⁵ Nuvesiu į tautų dykumą ir ten teisiu jus akis į akį. ³⁶ Kaip teisiau jūsų protėvius Egipto žemės dykumoje, taip teisiu ir jus, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis. ­ ³⁷ Pravesiu jus po savo lazda ir įvesdinsiu į Sandoros ryšius. ³⁸ Atskirsiu nuo jūsų tuos, kurie maištauja ir nusikalsta man; išvesiu juos iš krašto, kuriame jie gyvena kaip svetimšaliai, bet į Izraelio žemę jie neįžengs. Tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.“

³⁹ O jums, Izraelio namai, taip kalba Viešpats DIEVAS: „Eikite tarnauti savo stabams, kiekvienas iš jūsų, dabar ir ateityje, jei manęs neklausote! Bet mano šventojo vardo jūs daugiau nebeteršite savo atnašomis ir stabais!

⁴⁰ Ant savo šventojo kalno, ant aukštojo Izraelio kalno, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis, ­ būtent ten visi Izraelio namai, jie visi man tarnaus krašte; ten aš priimsiu jus, tenai lauksiu iš jūsų atnašų ir rinktinių dovanų su viskuo, ką man skirsite. ⁴¹ Kaip malonaus kvapo atnašas jus priimsiu, kai išlaisvinsiu jus iš tautų ir surinksiu iš kraštų, po kuriuos buvote išblaškyti, ir parodysiu savo šventumą per jus tautoms. ⁴² Jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai parvesiu jus į Izraelio žemę, į kraštą, kurį iškilmingai prisiekiau duoti jūsų protėviams. ⁴³ Tenai jūs atminsite savo kelius ir visus savo darbus, kuriais patys susiteršėte, ir bjaurėsitės savimi dėl visų nedorų darbų, kuriuos esate padarę. ⁴⁴ Ir žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai elgsiuosi su jumis dėl savo vardo, o ne pagal jūsų nedorus kelius ar bjaurius darbus, Izraelio namai,“ ­ tai Viešpaties DIEVO žodis.

¹ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Žmogau, pasisuk veidu į pietus, skelbk pietų šaliai ir pranašauk miškų kraštui Negebe. ³ Sakyk Negebo miškui: ‘Išgirsk VIEŠPATIES žodį! Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tikėki manimi, užkursiu tavyje ugnį, kuri sudegins visus tavo medžius ­ žaliuojančius ir nudžiūvusius. Juos deginanti liepsna nebus užgesinta, visų veidai bus nusvilinti nuo pietų ligi šiaurės. ⁴ Visi marieji pamatys, kad aš, VIEŠPATS, ją užkūriau, ir ji nebus užgesinta.’“ ⁵ Tuomet ištariau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Jie sako apie mane: ‘Argi jis nėra tas, kuris kalba tik mįslėmis?’“

Kalavijas prieš Jeruzalę

⁶ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ⁷ „Žmogau, pasisuk veidu į Jeruzalę, skelbk šventosioms vietoms ir pranašauk Izraelio žemei. ⁸ Sakyk Izraelio žemei: ‘Taip kalba VIEŠPATS! Tikėk manimi, ateinu prieš tave! Ištrauksiu kalaviją iš makščių ir sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais. ⁹ Kadangi sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais, mano kalavijas bus ištrauktas iš makščių prieš visus mariuosius nuo pietų ligi šiaurės. ¹⁰ Visi marieji žinos, kad aš, VIEŠPATS, išsitraukiau kalaviją iš makščių. Nebus jis daugiau į makštis sugrąžintas!’ ¹¹ Todėl tu, žmogau, vaitok! Vaitok jų akivaizdoje, lyg širdis tau plyštų iš sielvarto. ¹² Kai jie klaus tavęs: ‘Dėl ko vaitoji?’ ­ atsakysi: ‘Dėl žinios, kuri ateina! Apmirs visų širdys, nusvirs visų rankos, alps visų dvasia ir pažliugs vandeniu visų keliai. Tikėk manimi, ji ateina ir išsipildys’“, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis.

¹³ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ¹⁴ „Žmogau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats!’ Sakyk:

‘Kalavijas! Kalavijas

pagaląstas ir nušveistas.

¹⁵ Pagaląstas skerdynėms,

nušveistas, kad blizgėtų kaip žaibas!

Kaip galime džiaugtis?

Paniekinai lazdą

ir bet kokią rykštę!

¹⁶ Kalavijas duotas, kad būtų nušveistas

ir paimtas į ranką;

jis pagaląstas,

kalavijas nušveistas,

kad būtų įduotas žudikui į ranką.

¹⁷ Verk ir aimanuok, žmogau,

nes jis skirtas mano tautai,

visiems Izraelio vadams.

Jie bus numesti kalavijui

drauge su mano tauta.

Todėl plok sau per šlaunį, ¹⁸ nes kalavijas išbandytas.

Kodėl neturėtų taip įvykti, ­

tai Viešpaties DIEVO žodis, ­

jei tu paniekinai lazdą?

¹⁹ O tu, žmogau, pranašauk

ir plok rankomis. Tekerta kalavijas dusyk, trissyk;

tai kalavijas, skirtas žudyti.

Didelių žudynių kalavijas juos puola,

²⁰ todėl nustoja drąsos širdys,

ir daugelis krinta.

Prie visų jų vartų paskyriau

kalaviją žudyti.

Ak! Jis padarytas, kad žaibuotų,

nušveistas, kad skerstų.

²¹ Kirsk į dešinę, smok į kairę,

kur tik nukreipti tavo ašmenys.

²² Ir aš daužysiu rankomis,

patenkinsiu savo įniršį, ­

aš, VIEŠPATS, pasakiau.’“

²³ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ²⁴ „Žmogau, nužymėk du kelius Babilono karaliaus kalavijui ateiti. Abudu keliai turi išeiti iš to paties krašto. Pastatyk kelrodį toje vietoje, kur keliai šakojasi į miestus. ²⁵ Nužymėk kelią kalavijui eiti į Amono Rabą ar į Judą ir įtvirtintąją Jeruzalę. ²⁶ Juk Babilono karalius burdamas stovi kryžkelėje, dviejų kelių pradžioje; jis purto strėles, kreipiasi į šeimos stabus, apžiūrinėja kepenis. ²⁷ Jo dešinėje pasirodo būrimo strėlė prieš Jeruzalę, kad būtų statomi mūrdaužiai, duodamas įsakymas žudyti, sušunkamas mūšio šūkis, stumiami mūrdaužiai prie vartų, pilami pylimai, statomi apgulos bokštai. ²⁸ Jeruzalės žmonėms tai atrodo tik tuščias būrimas, tačiau juos saisto priesaikos, kuriomis jie buvo prisiekę, ir rankon paimta būrimo strėlė jiems primena jų kaltę, dėl kurios jie bus paimti į nelaisvę.“ ²⁹ Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi prisiminėte savo kaltę, o jūsų nusikaltimai tokie aiškūs, jog parodo, kad visais jūsų darbais reiškiasi jūsų nuodėmės, kadangi tai prisiminėte, jūs būsite paimti į nelaisvę.

³⁰ Ir tau, niekšiškasis ir nedorasis Izraelio vade,

atėjo diena,

galutinės bausmės metas, ­

³¹ taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. ­

Nusiimk turbaną,

nukelk nuo galvos karūną!

Niekas nepasiliks kaip buvęs:

kas žema, tas bus išaukštinta,

kas aukšta, tas bus pažeminta!

³² Griuvėsiai, griuvėsiai!

Taip, paversiu miestą griuvėsiais!

Bet tai neįvyks,

kol neateis tas, kurį išsirinkau miestui nubausti;

jam jį atiduosiu.

Bausmė amonitams

³³ Tu, žmogau, pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS apie Amoną ir jo užgaules.’ Sakyk:

‘Kalavijas, kalavijas!

Ištrauktas iš makščių skerdynėms,

nušveistas, kad naikintų,

kad blizgėtų kaip žaibas.

³⁴ Piršdami tuščius regėjimus,

burdami melus,

jie kerta tavimi niekšiškus ir nedorus kaklus,

kaklus tų, kuriems atėjo diena,

galutinės bausmės metas.

³⁵ Kišk kalaviją atgal į makštis!

Vietovėje, kur buvai sukurtas,

tavo kilmės krašte teisiu tave.

³⁶ Išliesiu savo įnirtį ant tavęs,

savo pykčio ugnimi papūsiu į tave.

Atiduosiu tave į rankas nuožmiems žmonėms,

įgudusiems niokoti.

³⁷ Būsi degalas ugniai,

o tavo kraują sugers žemė.

Tavęs niekas nebeatmins,

nes aš, VIEŠPATS, pasakiau.’“

¹ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Žmogau, ar teisi, ar esi pasirengęs teisti kruvinąjį miestą? Parodyk jam visus jo bjauriuosius darbus! ³ Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS! Mieste, kuris pralieji savo viduje kraują, kad paskubintum savo metą, kuris dirbdiniesi stabus, kad taptumei nešvarus! ⁴ Tu kaltas dėl kraujo, kurį praliejai savo viduje, tu pasidarei nešvarus per stabus, kurių prisidirbai. Tu priartinai savo dieną, pasiekei savo metą. Todėl padariau tave tautų panieka ir visų kraštų pajuoka. ⁵ Artimieji ir tolimieji kraštai tyčiosis iš tavęs dėl gėdingo vardo ir didelio sąmyšio.

⁶ Žiūrėk! Kiekvienas Izraelio vadas, kiek tik galėjo, pas tave liejo kraują. ⁷ Pas tave tėvas ir motina niekinami, ateivis, gyvenantis pas tave, apiplėšiamas, našlaitis ir našlė skriaudžiami. ⁸ Tu paniekinai, kas man šventa, išniekinai mano šabus. ⁹ Pas tave yra tokių, kurie šmeižia, kad lietų kraują; pas tave yra tokių, kurie puotauja aukštumų alkuose; pas tave yra tokių, kurie gyvena palaidai. ¹⁰ Tavo vyrai atidengia tėvų gėdą; tavo vyrai išniekina moteris mėnesinio netyrumo metu. ¹¹ Vienas susiteršia su artimo žmona, kitas palaidai išniekina savo marčią, o dar kitas pas tave išniekina savo seserį ­ savo tėvo dukterį. ¹² Pas tave imami kyšiai, kad būtų pralietas kraujas. Tu imi ir išankstinį, ir priaugusį nuošimtį, daraisi sau naudos, skriausdamas artimą, ir pamiršai mane, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis.

¹³ Štai trenksiu savo kumščiu dėl tavo neteisėtai įgytos naudos ir pas tave pralieto kraujo. ¹⁴ Argi tvers tavo drąsa, ar bus tavo rankos tvirtos tomis dienomis, kai imsiu tave varginti? Aš, VIEŠPATS, pasakiau ir padarysiu! ¹⁵ Išblaškysiu tave tarp tautų ir išmėtysiu tave po svetimus kraštus, kad nuvalyčiau tavo nešvarumą. ¹⁶ Per tave būsiu paniekintas tarp tautų, o tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS.’“

¹⁷ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ¹⁸ „Žmogau, Izraelio namai tapo man išdagomis. Jie visi ­ sidabras, žalvaris, alavas, geležis ir švinas. Lydyklos žaizdre jie virto išdagomis. ¹⁹ Todėl, ­ taip kalba Viešpats DIEVAS, ­ kadangi visi tapote išdagomis, surinksiu jus į Jeruzalę. ²⁰ Kaip surenkamas sidabras, žalvaris, geležis, švinas ir alavas į lydyklą ir pučiama ugnis, kad jie būtų ištirpdyti, taip surinksiu jus dėl savo pykčio ir įniršio, įmesiu jus ir ištirpdysiu. ²¹ Surinksiu jus ir pūsiu į jus savo pykčio ugnį, ir būsite joje ištirpdyti. ²² Kaip sidabras ištirpsta lydyklos žaizdre, taip ir jūs būsite ištirpdyti. Tuomet žinosite, kad aš, VIEŠPATS, išliejau ant jūsų savo įniršį.“

²³ Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ²⁴ „Žmogau, sakyk jai: ‘Tu ­ nenuvalyta šalis; lietus nenuplaus tavęs pykčio dieną. ²⁵ Jos vadai ­ tarsi riaumojantis liūtas, draskantis grobį; jie rijo žmones, ėmė sau turtus ir brangius daiktus, daug moterų padarė našlėmis. ²⁶ Jos kunigai iškraipė mano mokymą ir išniekino, kas man šventa, neskyrė to, kas šventa, nuo to, kas prasta, nemokė skirti to, kas tyra, nuo to, kas netyra. Nuo mano šabų jie nugręžė savo akis, ir aš jų niekinamas. ²⁷ Jos didžiūnai lyg vilkai drasko grobį, lieja kraują, atima žmonių gyvastį, kad gautų neteisėto pelno. ²⁸ Pranašai tinkuoja tinku be šiaudų, mato tuščius regėjimus ir buria melą, sakydami: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS’, ­ nors VIEŠPATS jiems nieko nekalbėjo. ²⁹ Krašto žmonės smurtavo ir plėšikavo, skriaudė vargšą ir beturtį, nukreipė smurtą prieš ateivį. ³⁰ Ieškojau tarp jų žmogaus, kuris atstatytų sieną ir stotųsi spragoje už šalį, kad jos nesunaikinčiau, bet neradau nė vieno. ³¹ Todėl išliejau ant jų savo pyktį, sunaikinau juos savo įniršio ugnimi, suverčiau jų darbus jiems ant galvos’“, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis.