¹ O tu raudok dėl Izraelio vadų ² ir sakyk: „Kas per liūtė buvo tavo motina tarp liūtų!

Tarp jaunų liūtų ji ilsėjosi,

augindama savo liūtukus.

³ Ji išaugino vieną iš savo liūtukų,

ir jis tapo jaunu liūtu.

Jis išmoko pasigauti grobį

ir rijo žmones.

⁴ Apie jį išgirdo tautos,

ir jis buvo pagautas jų duobėje.

Jos nutempė jį sukaustytą grandinėmis

į Egipto kraštą.

⁵ Pajutusi, kad ji bejėgė

ir nebėra vilties išgelbėti,

liūtė paėmė kitą savo liūtuką

ir padarė jį jaunu liūtu.

⁶ Jis sėlino vogčiomis tarp liūtų

ir tapo jaunu liūtu.

Jis išmoko pasigauti grobį

ir rijo žmones.

⁷ Jis griovė jų tvirtoves,

niokojo jų miestus.

Kraštą ir visus, kurie jame gyveno,

apėmė siaubas nuo jo baisaus riaumojimo.

⁸ Susibūrė prieš jį tautos

iš visų šalių aplinkui,

užmetė ant jo tinklą, ­

ir jis buvo pagautas jų duobėje.

⁹ Jos uždarė jį, sukaustytą grandinėmis, į narvą,

nugabeno pas Babilono karalių

ir įkalino tvirtovėje,

kad jo balsai nebeaidėtų

Izraelio kalnuose.

¹⁰ Tavo motina buvo kaip vynmedis vynuogyne,

pasodintas prie vandens,

vaisingas ir šakotas nuo vandenų gausos.

¹¹ Jo tvirtasis kamienas tapo

valdovo skeptru;

jis iškilo aukštai tarp storų šakų,

iš toli matomas dėl savo šakoto aukštumo.

¹² Bet jis buvo išrautas su įniršiu

ir numestas ant žemės:

rytys jį nudžiovino,

jo vaisius buvo nuskintas,

o tvirtasis kamienas išdžiūvo,

ir ugnis jį surijo.

¹³ Dabar jis persodintas į dykumą,

sausą ir išdegintą kraštą.

¹⁴ Ugnis išėjo iš jo kamieno,

surijo jo šakas ir vaisių.

Jis nebeturi jokio kamieno,

jokio valdovo skeptro.“

Tai rauda ir turi likti rauda.