¹ Tobijas savo tėvui Tobitui atsakė: „Tėve, darysiu visa, ką man įsakai. ² Bet kaip aš galėsiu paimti iš jo pinigus? Nei jis manęs pažįsta, nei aš jo pažįstu. Kokį ženklą turiu jam duoti, kad jis mane pažintų, patikėtų manimi ir atiduotų man pinigus? Be to, aš net nežinau, kokiu keliu leistis kelionėn į Mediją!“ ³ Tobitas atsakė savo sūnui Tobijui: „Jis man davė raštą su parašu, ir aš jam daviau raštą su parašu. Jo raštą padalijau į dvi dalis, kiekvienas paėmėme po dalį, o vieną raštą pridėjau prie pinigų. Jau praėjo dvidešimt metų, kai pasidėjau pas jį pinigus. Dabar, mano sūnau, susirask patikimą vyrą, kuris keliautų su tavimi, ir mokėsime jam algą, kol sugrįši. Tik atsiimk pinigus iš Gabaelio.“

⁴ Tobijas išėjo ieškoti kelią žinančio vyro, kuris keliautų su juo į Mediją. Vos išėjęs, jis rado čia pat stovintį angelą Rapolą. Tobijas nežinojo, kad tai Dievo angelas. ⁵ Tobijas tarė jam: „Iš kur tu, jaunuoli?“ ­ „Aš esu izraelitas, vienas tavo brolių ­ atsakė jis. ­ Atėjau čia dirbti.“ Tada Tobijas paklausė: „Ar žinai kelią į Mediją?“ ­ ⁶ „Taip, ­ atsakė jis, ­ esu ten buvęs daug kartų. Pažįstu tą vietą gana gerai ir žinau visus kelius. Į Mediją esu dažnai keliavęs. Apsistodavau pas mūsų tautietį Gabaelį, kuris gyvena Medijoje, Ragojyje. Paprastai reikia dviejų dienų nukeliauti iš Ekbatanos į Ragoją. Ragojas yra kalnuose, o Ekbatana ­ viduryje lygumos.“ ­ ⁷ „Palauk manęs, jaunuoli, ­ tarė jam Tobijas, ­ kol aš įeisiu ir pasakysiu savo tėvui. Mat man reikia, kad tu keliautum su manimi. Aš mokėsiu tau algą.“ ­ ⁸ „Puiku, aš palauksiu, ­ atsakė jis, ­ tik ilgai neužtruk.“

⁹ Tobijas, įėjęs pasakyti tėvui, tarė: „Ką tik radau vyrą, kuris yra iš brolių izraelitų!“ ­ „Pakviesk tą žmogų į vidų, mano sūnau, ­ tarė jam Tobitas, ­ aš noriu sužinoti apie jo šeimą ir kokiai giminei jis priklauso. Noriu žinoti, ar jis tikrai patikimas keliauti su tavimi.“

¹⁰ Tada Tobijas išėjo ir, pasišaukęs jį, tarė: „Jaunuoli, mano tėvas prašo tave užeiti.“ Jis įėjo pas jį. Tobitas pasveikino jį pirmas, o jis atsakė: „Linkiu tau džiaugsmo!“ Tobitas atsakė: „Kuo man džiaugtis? Esu žmogus neregys. Negaliu matyti dangaus šviesos, bet guliu tamsybėje tarsi mirusieji, negalintys daugiau matyti šviesos. Nors dar gyvas, bet esu tarp mirusiųjų. Žmogaus balsą girdžiu, o matyti negaliu!“ Bet jaunuolis tarė: „Drąsos! Netrukus Dievas tave išgydys. Drąsos!“ Tada Tobitas tarė jam: „Mano sūnus nori keliauti į Mediją. Ar gali jį palydėti ir būti jo vadovas? Aš tau atlyginsiu, broli.“ Jis atsakė: „Galiu su juo keliauti. Žinau visus kelius, nes dažnai esu keliavęs į Mediją bei kirtęs visas jos lygumas ir pažįstu visus kalnus bei visus jos kelius.“

¹¹ Tuomet Tobitas paklausė: „Broli, iš kokios tu šeimos ir iš kurios giminės? Pasakyk man, broli.“ ­ ¹² „Kam tau žinoti mano giminę?“ ­ atsakė jis. Bet Tobitas tarė: „Man svarbu žinoti, broli, kieno tu sūnus ir koks tavo vardas.“ ¹³ Jis atsakė: „Aš esu Azarija, sūnus didžiojo Hananijos, vieno tavo giminaičių.“ ¹⁴ Tuomet Tobitas tarė: „Sveikinu atvykusį! Broli, tesaugo tave Dievas! Prašyčiau nepykti ant manęs, kad norėjau sužinoti apie tavo protėvius. Pasirodo, tu mūsų giminaitis ir geros bei garbingos kilmės. Aš pažinojau Hananiją ir Nataną, tuos du didžiojo Šemelijo sūnus; jiedu eidavo su manimi į Jeruzalę ir garbino ten su manimi. Jiedu nenuklydo nuo teisaus kelio. Tavo giminaičiai ­ geri žmonės. Tu iš kilmingos giminės. Sveikinu atvykusį!“

¹⁵ Tada jis pridūrė: „Aš mokėsiu tau algos drachmą už dieną ir padengsiu tavo ir savo sūnaus išlaidas. Tad keliauk su mano sūnumi; ¹⁶ aš pridėsiu šiek tiek tau prie algos.“ Rapolas atsakė: „Aš keliausiu su tavo sūnumi, todėl nesibaimink. Mudu sveiki iškeliausime ir sveiki pas tave sugrįšime, nes kelias saugus.“ ¹⁷ Tobitas tarė jam: „Laiminu tave, broli!“

Pasišaukęs sūnų, tarė jam: „Sūnau, paruošk visa, kas reikalinga kelionei, ir keliauk su savo broliu. Dangaus Dievas saugiai tenuveda tave ten ir tesugrąžina man sveiką. Mano sūnau, telydi jo angelas judu, kad būtumėte saugūs.“

Prieš leisdamasis į kelionę, jis pabučiavo savo tėvą ir motiną. Tobitas palinkėjo: „Laimingos kelionės!“ ¹⁸ Bet motina apsipylė ašaromis ir sakė Tobitui: „Kam gi išsiunti mano vaiką? Argi jis nėra lazda mūsų rankose, kuria ramstomės, kad ir ką darytume? ¹⁹ Nekrauk pinigų ant pinigų! Verčiau tebūna jie išpirka už mūsų sūnų! ²⁰ Ką mums Viešpats yra davęs pragyvenimui, tikrai mums užtenka.“ ²¹ Tobitas atsakė jai: „Nesirūpink, mūsų vaikas sveikas iškeliaus ir sveikas pas mus sugrįš. Tavo akys pamatys jį tą dieną, kai jis sveikas sugrįš pas tave. ²² Nesakyk nieko daugiau! Nesibaimink dėl jų, mano seserie, nes gerasis angelas jį lydės, jo kelionė bus sėkminga, ir jis sugrįš sveikas.“

²³ Tada ji nusišluostė ašaras.