¹ Visa bendrija ėmė aimanuoti nesavais balsais; žmonės nesiliovė verkę visą tą naktį. ² Visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. „Verčiau būtume mirę Egipto žemėje! ­ sakė visa bendrija. ­ Arba verčiau mirtume šioje dykumoje! ³ Kodėl VIEŠPATS veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mažyliai taps grobiu! Argi nebūtų mums geriau eiti atgal į Egiptą?“ ⁴ Jie sakė vieni kitiems: „Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą.“

⁵ Tuomet Mozė ir Aaronas puolė kniūbsti prieš visą susirinkusią izraelitų bendriją. ⁶ O Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas, buvę tarp žvalgiusiųjų kraštą, persiplėšė drabužius ⁷ ir kreipėsi į izraelitų bendriją: „Kraštas, kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra nepaprastai gera šalis. ⁸ Jei VIEŠPATS bus mums malonus, jis mus nuves į tą kraštą ir duos mums žemę, tekančią pienu ir medumi. ⁹ Tik nemaištaukite prieš VIEŠPATĮ! Nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona! Jų apsauga paliko juos, o VIEŠPATS yra su mumis. Nebijokite jų!“ ¹⁰ Visai bendrijai ėmus grasinti užmušti juos akmenimis, VIEŠPATIES šlovė pasirodė visiems izraelitams prie Susitikimo Palapinės.

Mozė meldžiasi už tautą

¹¹ VIEŠPATS Mozei tarė: „Kiek ilgai ši tauta niekins mane? Kiek ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakinės pasitikėti manimi? ¹² Ištiksiu juos maru ir išsižadėsiu jų. Padarysiu iš tavęs tautą gausesnę ir galingesnę negu jie.“

¹³ Bet Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Kai egiptiečiai, iš kurių išvedei šią tautą savo galybe, apie tai išgirs, ¹⁴ jie papasakos šio krašto gyventojams. Jie girdėjo, kad tu, VIEŠPATIE, esi šioje tautoje, nes tu, VIEŠPATIE, esi regimas veidu į veidą, kai tavo debesis ilsisi viršum jų, kai tu eini pirma jų debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. ¹⁵ Jei išžudytum visus šiuos žmones iki vieno, tautos, girdėjusios apie tave, sakytų: ¹⁶ ‘Dėl to, kad nepajėgė nuvesti šios tautos į kraštą, kurį buvo prisiekęs jiems duoti, VIEŠPATS išžudė juos dykumoje.’ ¹⁷ Todėl maldauju ­ tebūna mano Viešpaties galybė tokia didinga, kaip pareiškei, tardamas:

¹⁸ ‘VIEŠPATS yra lėtas pykti,

gausus gerumo,

atleidžiantis kaltę ir nusižengimą,

tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės

ir baudžiantis vaikus už tėvų kaltę

ligi trečios ir ketvirtos kartos.’

¹⁹ Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia.“

²⁰ Tada VIEŠPATS tarė: „Aš atleidžiu, kaip tu prašai. ²¹ Kaip aš gyvas ir kaip visa žemė pilna VIEŠPATIES šlovės, ²² nė vienas tų žmonių, kurie matė mano šlovę ir ženklus, padarytus Egipte bei dykumoje, ir vis dėlto mane bandė šiuos dešimt kartų ir neklau~sė mano balso, ²³ nematys krašto, kurį aš prisiekiau duoti jų protėviams. Nė vienas tų, kurie mane paniekino, jo nematys. ²⁴ Bet savo tarną Kalebą, kadangi jis buvo įkvėptas kitokios dvasios ir liko man ištikimas, aš įvesiu į kraštą, į kurį jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys jį paveldės. ²⁵ Dabar amalekiečiai ir kanaaniečiai gyvena slėniuose. Tad pakilkite rytoj ir leiskitės į kelionę per dykumą Nendrių jūros keliu.“

²⁶ VIEŠPATS dar kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: ²⁷ „Kiek ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane? Aš atkreipiau dėmesį į izraelitų murmėjimus prieš mane. ²⁸ Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, ­ sako VIEŠPATS, ­ padarysiu jums, ką girdėjau jus sakant. ²⁹ Jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Iš visų jūsų, kurie buvote įskaityti surašyme, nuo dvidešimt metų ir vyresnių, murmėjusių prieš mane, ³⁰ nė vienas neįžengs į kraštą, kuriame prisiekiau jus apgyvendinti, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę. ³¹ Tačiau jūsų mažylius, kurie, jūs sakėte, bus pagrobti, aš nuvesiu; jie pažins kraštą, kurį jūs paniekinote. ³² O jūsų lavonai supus šioje dykumoje. ³³ Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi ligi vieno neatgulsite negyvi dykumoje. ³⁴ Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną. Taip jūs pažinsite mano apmaudą.’ ³⁵ Aš, VIEŠPATS, kalbu! Tikrai taip padarysiu visai šiai nedorai bendrijai, susimokiusiai prieš mane. Šioje dykumoje visi ligi vieno ras galą, čia jie išmirs.“

³⁶ Taigi vyrai, kuriuos Mozė buvo pasiuntęs išžvalgyti krašto ir kurie, meluodami apie kraštą, padarė, kad visa bendrija murmėtų prieš jį, ³⁷ tie vyrai, kurie paskleidė melus apie kraštą, mirė nuo maro VIEŠPATIES akivaizdoje. ³⁸ Tik Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas išliko gyvi iš tų, kurie ėjo išžvalgyti krašto.

Bandymas įsiveržti į Kanaaną

³⁹ Kai Mozė pakartojo šiuos žodžius visiems izraelitams, žmonės buvo širdgėlos apimti. ⁴⁰ Atsikėlę anksti rytą, jie leidosi krašto kalnagūbrių link, sakydami: „Mes čia! Esame pasirengę eiti į vietą, apie kurią VIEŠPATS kalbėjo, nes iš tikrųjų nusidėjome.“ ⁴¹ Bet Mozė sakė: „Kodėl norite vėl nusižengti VIEŠPATIES įsakymui? Žygis nebus sėkmingas. ⁴² Neikite, nes VIEŠPATS ne su jumis. Jei eisite, būsite priešų sumušti. ⁴³ Juk amalekiečiai ir kanaaniečiai pastos ten jums kelią, ir krisite nuo kalavijo. Kadangi nusigręžėte nuo VIEŠPATIES, VIEŠPATS nebus su jumis.“ ⁴⁴ Bet jie, pasitikėdami savimi, žygiavo į krašto aukštumų gūbrius, nors VIEŠPATIES Sandoros Skrynia ir Mozė nebuvo pasijudinę iš stovyklos. ⁴⁵ Kalnų aukštumose gyvenę amalekiečiai ir kanaaniečiai nusileido iš aukštumų ir sumušė juos, vydamiesi net ligi Hormos.

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Kalbėk izraelitams ir sakyk: ‘Kai įžengsite į kraštą, kurį jums duodu gyventi, ³ ir duosite ugninę atnašą VIEŠPAČIUI iš jaučių bandos ar avių kaimenės, deginamąją ar kitokią auką, vykdydami įžadą ar kaip geros valios atnašą, ar jūsų nustatytų švenčių metu, norėdami pateikti malonų kvapą VIEŠPAČIUI, ⁴ duodantis tokią atnašą VIEŠPAČIUI turės duoti ir javų atnašą ­ vieną dešimtadalį efos geriausių miltų, įmaišytų ketvirtadaliu hino aliejaus. ⁵ Be to, su deginamąja ar kitokia auka atnašausi ketvirtadalį hino vyno kaip liejamąją atnašą su kiekviena avimi. ⁶ Su avinu atnašausi javų atnašą: du dešimtadalius efos geriausių miltų, įmaišytų trečdaliu hino aliejaus, ⁷ ir trečdalį hino vyno kaip malonaus kvapo liejamąją atnašą VIEŠPAČIUI. ⁸ Jei atnašautum jautį kaip deginamąją auką ar kaip kitokią auką, vykdydamas įžadą ar kaip bendravimo auką VIEŠPAČIUI, ⁹ duosi su jaučiu javų atnašą ­ tris dešimtadalius efos geriausių miltų, įmaišytų puse hino aliejaus, ¹⁰ taip pat duosi kaip liejamąją atnašą pusę hino vyno, malonaus kvapo ugnines atnašas VIEŠPAČIUI.

¹¹ Taip bus daroma su kiekvienu jaučiu, avinu, avinėliu ar ožiu. ¹² Koks skaičius šių atnašų, toks turi būti ir skaičius javų bei liejamųjų atnašų.

¹³ Kiekvienas namiškis izraelitas, aukodamas ugnines malonaus kvapo atnašas VIEŠPAČIUI, aukos jas taip. ¹⁴ Jei ateivis, gyvenantis su jumis ar jūsų palikuonimis norėtų paaukoti malonaus kvapo ugninę atnašą VIEŠPAČIUI, kaip jūs darote, taip ir jis tedaro. ¹⁵ Visai bendruomenei bus vienas įstatas, jums ir apsigyvenusiam ateiviui, amžinas įstatas per jūsų kartas. VIEŠPATIES akivaizdoje jūs ir ateivis būsite vienodi. ¹⁶ Jūs ir ateivis, gyvenantis su jumis, turės tas pačias apeigas ir tą patį įstatą.’“