Seniūnų dvasia

²⁴ Tad Mozė išėjo ir perdavė žmonėms VIEŠPATIES žodžius. Jis parinko septyniasdešimt seniūnų iš žmonių ir pastatė juos prie Padangtės. ²⁵ Tada VIEŠPATS nužengė debesyje, kalbėjosi su juo, paėmė dalį jį gaubusios dvasios ir suteikė jos septyniasdešimčiai seniūnų. Dvasiai ant jų nusileidus ilsėtis, jie ėmė pranašauti. Bet vėliau jie daugiau nebepranašavo.

²⁶ Du vyrai, vienas vardu Eldadas, kitas vardu Medadas, buvo pasilikę stovykloje, tačiau dvasia nusileido ant jų ilsėtis. Jie buvo tarp įrašytųjų į sąrašą, bet nebuvo nuėję prie Padangtės, užtat pranašavo stovykloje. ²⁷ Kai vienas vaikinas, atbėgęs pas Mozę, pranešė: „Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje“, ²⁸ Nūno sūnus Jozuė, Mozės padėjėjas ir vienas jo rinktinių vyrų, tarė: „Mano viešpatie Moze, uždrausk jiems!“ ²⁹ Bet Mozė atsakė jam: „Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi VIEŠPATIES žmonės pranašai, tesuteikia VIEŠPATS savo dvasios visiems!“ ³⁰ Tuomet Mozė ir Izraelio seniūnai sugrįžo į stovyklą.

Putpelės

³¹ Tuo tarpu pakilo VIEŠPATIES siųstas vėjas, atpūtė nuo jūros putpelių ir nubloškė jas šalia stovyklos, maždaug dienos kelionės nuotoliu vienoje pusėje ir dienos kelionės nuotoliu kitoje pusėje, visur aplinkui stovyklą, maždaug poros uolekčių sluoksniu ant žemės. ³² Žmonės buvo ant kojų visą tą dieną bei naktį ir rytojaus dieną, rinkdami putpeles. Net tas, kuris mažiausiai surinko, turėjo dešimt homerų. Tada jie išskleidė jas visur aplink stovyklą. ³³ Bet mėsai tebesant jiems tarp dantų, net dar jos nesukramčius, įsiliepsnojo VIEŠPATIES pyktis ant žmonių, ir VIEŠPATS ištiko juos labai skaudžia rykšte. ³⁴ Užtat ta vieta buvo pavadinta Kibrot Taava, nes ten buvo palaidoti žmonės, pasidavę godumui.

³⁵ Nuo Kibrot Taavos žmonės nukeliavo į Hacerotus.

¹ Jiems esant Hacerotuose, Mirjama ir Aaronas kalbėjo prieš Mozę dėl jo kušitės žmonos, kurią buvo vedęs, nes jis iš tikrųjų buvo vedęs kušitę. ² Jie sakė: „Argi VIEŠPATS tik per Mozę kalbėjo? Argi jis nekalbėjo ir per mus?“ VIEŠPATS tai išgirdo. ³ O Mozė buvo labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą visoje žemėje. ⁴ Ūmai VIEŠPATS pašaukė Mozę, Aaroną ir Mirjamą: „Ateikite visi trys prie Susitikimo Palapinės.“ Jiems atėjus, ⁵ VIEŠPATS nužengė debesies stulpe, sustojo prie Padangtės įėjimo ir sušuko: „Aaronai ir Mirjama!“ O kai jiedu prisiartino, ⁶ jis tarė:

„Prašau klausytis mano žodžių!

Jei tarp jūsų būtų pranašas,

aš apsireikščiau jam regėjime,

aš kalbėčiau jam sapne.

⁷ Bet ne toks yra mano tarnas Mozė:

jam patikėti visi mano namai.

⁸ Su juo aš kalbu tiesiogiai,

aiškiai, ne mįslėmis.

Jis mato patį VIEŠPATĮ.

Tad kodėl nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?“ ⁹ Vis dar pykčio ant jų apimtas, VIEŠPATS nuėjo.

Mirjamos raupsai

¹⁰ Debesiui nuo Padangtės pasitraukus, Mirjama stovėjo balta kaip sniegas ­ raupsuota. Aaronas atsisuko į Mirjamą ir pamatė, kad ji susirgusi raupsais. ¹¹ Jis tarė Mozei: „Ak, mano viešpatie, prašyčiau nebausti mūsų už nuodėmę, kurią taip kvailai padarėme! ¹² Neleisk jai tapti tarsi negyvu gemalu, išeinančiu iš motinos įsčių pusiau sunaikintu kūnu.“ ¹³ Mozė šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: „O, Dieve, maldauju, išgydyk ją!“ ¹⁴ Bet VIEŠPATS atsakė Mozei: „Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi gėdytis septynetą dienų? Tebūna ji uždaryta už stovyklos septynetą dienų. Tik tada ji galės būti sugrąžinta atgal.“ ¹⁵ Taigi Mirjama buvo uždaryta už stovyklos septynias dienas. Žmonės nesileido į kelionę, kol Mirjama nebuvo sugrąžinta atgal. ¹⁶ Paskui žmonės iškeliavo iš Hacerotų ir pasistatė stovyklą Parano dykumoje.

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Siųsk vyrus išžvalgyti Kanaano kraštą, kurį aš duodu izraelitams. Pasiųsk po vieną vyrą iš kiekvieno jų protėvių giminės; kiekvienas jų turi būti giminės vadas. ³ VIEŠPATIES įsakymu Mozė išsiuntė juos iš Parano dykumos. Visi jie buvo vadovaujantys vyrai tarp izraelitų. ⁴ Štai jų vardai: iš Rubeno giminės ­ Zakūro sūnus Šamūva, ⁵ iš Simeono giminės ­ Horio sūnus Šafatas, ⁶ iš Judo giminės ­ Jefunės sūnus Kalebas, ⁷ iš Isacharo giminės ­ Juozapo sūnus Igalas, ⁸ iš Efraimo giminės ­ Nūno sūnus Ozėjas, ⁹ iš Benjamino giminės ­ Rafuvo sūnus Paltis, ¹⁰ iš Zabulono giminės ­ Sodžio sūnus Gadielis, ¹¹ iš Juozapo giminės, tai yra Manaso giminės, ­ Susio sūnus Gadis, ¹² iš Dano giminės ­ Gemalio sūnus Amielis, ¹³ iš Ašero giminės ­ Mykolo sūnus Setūras, ¹⁴ iš Naftalio giminės ­ Vofsio sūnus Nachbis, ¹⁵ iš Gado giminės ­ Machio sūnus Geuelis. ¹⁶ Tie buvo vardai vyrų, kuriuos Mozė siuntė išžvalgyti krašto. O Nūno sūnų Ozėją Mozė pavadino Jozue.

¹⁷ Siųsdamas juos išžvalgyti Kanaano krašto, Mozė tarė: „Kilkite aukštyn į Negebą ir užkopkite į krašto aukštumas. ¹⁸ Apžiūrėkite kraštą, į ką jis panašus. Ar jame gyvenantys žmonės stiprūs, ar silpni, ar jų mažai, ar daug? ¹⁹ Ar kraštas, kuriame jie gyvena, geras, ar blogas? Ar miestai, kuriuose jie gyvena, neturi sienų, ar yra įtvirtinti? ²⁰ Ar žemė derlinga, ar skurdi, ar yra joje medžių, ar ne? Būkite drąsūs ir parneškite šį tą iš krašto vaisių.“ Tuomet buvo ankstyvųjų vynuogių metas.

²¹ Jie iškeliavo ir išžvalgė kraštą nuo Cino dykumos ligi Rehobo prie Lebo Hamato. ²² Jie pakilo į Negebą ir nuėjo į Hebroną, kur gyveno anakiečiai Ahimanas, Šešajas ir Talmajas. (Hebronas buvo įkurtas septyneriais metais anksčiau negu Coanas Egipte.) ²³ Pasiekę Eškolo slėnį, nusikirto ten vynmedžio šaką su viena vynuogių keke, kurią ant karties nešė du vyrai. Jie nešėsi ir granatmedžio obuolių bei figų. ²⁴ Ta vieta buvo pavadinta Eškolo slėniu pagal kekę, kurią izraelitai ten nusikirto.

Žvalgai grįžta iš Kanaano

²⁵ Praslinkus keturiasdešimt dienų, jie sugrįžo iš krašto žvalgybos. ²⁶ Atėję tiesiai pas Mozę ir Aaroną bei visą izraelitų bendriją į Kadešą Parano dykumoje, jie papasakojo jiems bei visai bendrijai ir parodė jiems krašto vaisius. ²⁷ Jie papasakojo Mozei: „Mes nuėjome į kraštą, į kurį mus siuntei. Tikrai jis pienu ir medumi teka. Štai jo vaisiai. ²⁸ Tačiau žmonės, gyvenantys krašte, yra stiprūs, miestai įtvirtinti ir didžiuliai. Be to, mes matėme ten ir Anako palikuonis. ²⁹ Amalekiečiai gyvena Negebo krašte; hetitai, jebusiečiai ir amoritai gyvena krašto aukštumose, o kanaaniečiai gyvena prie jūros ir palei Jordaną.“

³⁰ Kalebas nutildė žmones, murmėjusius prieš Mozę, ir tarė: „Keliaukime tučtuojau ir užimkime jį, nes tikrai galime juos nugalėti.“ ³¹ Tada vyrai, kurie buvo ėję su juo, sakė: „Mes nepajėgsime tų žmonių pulti, nes jie už mus stipresni.“ ³² Taigi jie primelavo izraelitams apie kraštą, kurį buvo išžvalgę, sakydami: „Kraštas, kurį perėjome ir išžvalgėme, yra kraštas, kuris suryja savo gyventojus. Visi žmonės, kuriuos ten matėme, yra aukštaūgiai. ³³ Tenai matėme tikrų milžinų (anakiečiai kilę iš milžinų) , o mes jautėmės kaip žiogai. Taip mes jiems ir atrodėme.“