¹ Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju; tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, ² kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda. ³ Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną. ⁴ Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, dievogarbą ir pažadus; ⁵ jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus ­ visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen!

⁶ Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui. ⁷ Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai; juk pasakyta: Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys. ⁸ Tai reiškia, ne kūno vaikai yra Dievo vaikai, bet tiktai pažado vaikai laikomi palikuonimis. ⁹ O pažadas taip skamba: Apie tą laiką aš ateisiu, ir Sara turės sūnų. ¹⁰ Ir ne tik ji, bet ir Rebeka, pradėjusi nuo vienintelio mūsų tėvo Izaoko. ¹¹ Dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, kad įvyktų laisvai pasirinktas Dievo nutarimas ­ ¹² ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia, ­ jai buvo pasakyta: Vyresnis tarnaus jaunesniam, ¹³ kaip ir parašyta: Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau.

Dievo valios slaptingumas

¹⁴ Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro?! Nieku būdu! ¹⁵ Jis Mozei sako:

Aš pasigailėsiu to,

kurio norėsiu pasigailėti,

ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti.

¹⁶ Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo. ¹⁷ Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje. ¹⁸ Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

¹⁹ Gal man prikiši: „O už ką tada jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti jo valiai?“ ²⁰ Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?!“ ²¹ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?! ²² Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir padaryti žinomą savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, ²³ kad parodytų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei... ²⁴ Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių.