¹ Argi nežinote, broliai, ­ aš kalbu išmanantiems įstatymą, ­ jog įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas? ² Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo susieta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, siejusio ją su vyru. ³ Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, priklausys kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, priklausydama kitam, nebėra svetimautoja. ⁴ Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam ­ prikeltajam iš numirusių ­ ir kad mes visi duotume vaisių Dievui. ⁵ Kol dar gyvenome kūniškai, mūsų sąnariuose veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes davėme vaisių mirčiai. ⁶ O dabar, numirę tam, kuris mus laikė surištus, esame išvaduoti nuo įstatymo, kad tarnautume, laikydamiesi Dvasios naujumo, o ne raidės senumo.

⁷ Ką gi sakysime? Gal kad įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk! ⁸ Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva.

⁹ Aš kadaise gyvenau be įstatymo. Paskui, atėjus įsakymui, atgijo ir nuodėmė, ¹⁰ o aš numiriau; taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį. ¹¹ Įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.

¹² Taigi įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras. ¹³ Vadinasi, geras dalykas man tapo mirštamas? Nieku būdu! Bet nuodėmė pasirodė esanti nuodėmė tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku. Dėl įsakymo nuodėmė pasirodė be saiko nuodėminga.