¹ Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą?! Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino genties. ² Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto yra numatęs. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Dievui Izraeliu: ³ Viešpatie, jie išžudė tavo pranašus, išgriovė tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės? ⁴ O kaip skamba Dievo atsakymas? Aš pasilaikiau dar septynis tūkstančius vyrų, kurių keliai nesulinko prieš Baalą. ⁵ Taip pat ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis. ⁶ Bet jei malonės, tai ne dėl darbų, antraip malonė nebebūtų malonė.

⁷ Tai kaipgi? Izraelis nepasiekė to, ko buvo siekęs. Pasiekė tiktai išrinktoji dalis. Kiti užkietėjo, ⁸ kaip parašyta:

Dievas siuntė jiems svaigulio dvasią,

kad akys neregėtų ir ausys negirdėtų

iki šios dienos.

⁹ Ir Dovydas sako:

Jų vaišių stalas tepavirsta spąstais, žabangais,

suklupimo pinklėmis ir atpildu.

¹⁰ Tegul apspangsta jų akys, kad neregėtų,

ir jų nugarą laikyk nuolat sulenktą.

Būsimasis atsivertimas

¹¹ Tad aš klausiu: ar jie taip suklupo, kad ir pargriūtų? Nieku būdu! Tik per jų suklupimą pagonių tautoms atėjo išganymas, kad juos paimtų pavydas. ¹² Bet jeigu jų suklupimas reiškia pasaulio praturtinimą, o jų mažas skaičius ­ pagonių praturtėjimą, tai ką duos jų visuma?!