¹⁰ O dabar mus atstūmei, užtraukei gėdą,

nebežygiuoji daugiau su mūsų kariuomene į mūšį.

¹¹ Tu privertei mus bėgti nuo priešų,

mūsų užpuolikai mus plėšia, kiek norėdami.

¹² Tu paženklinai mus kaip avis pjovimui,

išblaškei mus tautose.

¹³ Tu pardavei savo tautą už niekus,

neturėjai pelno juos pardavęs.

¹⁴ Tu išstatei mus kaimynų pajuokai,

visų aplinkinių paniekai ir pasityčiojimui.

¹⁵ Tu padarei mus pašaipos priežodžiu pagonims,

pajuokos daiktu tautoms.

¹⁶ Nuolatos jaučiu savo negarbę,

iš gėdos rausta man veidas

¹⁷ nuo dergiančių užgauliotojo žodžių,

nuo kerštingų priešo žvilgsnių.

¹⁸ Visa tai mus užgriuvo,

nors mes tavęs neužmiršome,

nei buvome neištikimi tavo Sandorai.

¹⁹ Mūsų širdis nenusigręžė,

nė mūsų žingsniai nenukrypo nuo tavo kelio,

²⁰ nors palikai mus bejėgius šakalų lindynėje

ir apgaubei mirtina tamsa.

²¹ Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą

ar tiesę rankas į svetimą dievą,

²² argi Dievas būtų to neatidengęs?

Juk jis žino širdies paslaptis!

²³ Juk dėl tavęs mes esame nuolat žudomi,

su mumis elgiamasi

kaip su pjovimui skirtomis avimis.

²⁴ Atsibusk, VIEŠPATIE! Kodėl miegi?

Kelkis, neatmesk mūsų amžinai!

²⁵ Kam slepi savo veidą?

Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą?

²⁶ Juk mes gulime kniūbsti dulkėse

ir nebegalime pakilti nuo žemės.

²⁷ Pakilk, ateik mums padėti,

atpirk mus dėl savo ištikimosios meilės!