1 Dovydo. Grumkis, VIEŠPATIE, su mano užpuolikais, kovok su tais, kurie su manimi kovoja! 2 Stverk skydą ir ginklus ir pakilk manęs gelbėti! 3 Pakelk ietį ir karo kirvį prieš tuos, kurie mane persekioja! Sakyk man: „Aš tavo išgelbėjimas!“ 4 Tesusigėsta suglumę tie, kurie tyko mano gyvasties! Tesitraukia apstulbę tie, kurie kėsinasi man pikta daryti! 5 Tebūna lyg vėjo nešami pelai, kai VIEŠPATIES angelas juos vaikys! 6 Tebūna jiems kelias tamsus ir slidus, kai VIEŠPATIES angelas persekios! 7 Be priežasties jie paspendė man pinkles, be priežasties iškasė gilią duobę mano gyvasčiai. 8 Teužklumpa juos nelauktai žūtis, teįkliūva jie patys į savo paspęstas pinkles, teįgriūva jie patys į savo iškastą duobę! 9 O aš džiūgausiu VIEŠPATYJE, būsiu laimingas, nes jis mane išgelbėjo. 10 Iš visos širdies sakysiu: „VIEŠPATIE, kas gali tau prilygti? Tu gelbsti silpną vargšą nuo galiūno, varguolį ir beturtį nuo engėjo.“ 11 Pikti žmonės liudija prieš mane, kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau. 12 Jie atmoka man piktu už gera, alindami mane. 13 Bet, jiems susirgus, aš vilkėjau ašutinę ir varginau save pasninku. Meldžiausi žemai nuleidęs galvą, 14 tartum būčiau meldęsis už savo bičiulį ar brolį. Klajojau neramus, lyg motiną apraudodamas, gedulo prislėgtas. 15 O man į vargą patekus, jie visi džiūgavo ir būriavosi iš manęs pasijuokti. Luošiai, kurių nepažinojau, būrėsi prieš mane, be perstojo mane užkabinėdami. 16 Pašiepdami ir išjuokdami, jie griežė dantimis ant manęs. |