¹⁰ Pasigailėk manęs, VIEŠPATIE, nes man sunku.

Nuo skausmo temsta man akys,

nyksta mano gyvastis, net kaulai.

¹¹ Mano gyvenimą sekina skausmas,

o mano metus ­ dejonės;

nuo kančios man stinga jėgų.

¹² Esu pajuoka visiems savo priešams,

pasibjaurėjimą keliu net kaimynams

ir baimę ­ savo pažįstamiems;

nuo manęs bėga, kas tik kelyje mane pamato.

¹³ Esu visų užmirštas, lyg būčiau miręs,

tapau lyg sudaužytas indas.

¹⁴ Girdžiu daugelį kuždomis kalbant ­

siaubas visur! ­

kai jie rengia man pinkles

ir kėsinasi atimti gyvastį.

¹⁵ Bet aš pasitikiu tavimi, VIEŠPATIE,

ir sakau: „Tu mano Dievas.“

¹⁶ Tavo rankose mano likimas;

gelbėk mane nuo priešų, nuo tų,

kurie mane persekioja.

¹⁷ Pažvelk į savo tarną gerumu,

gelbėk mane savo ištikimąja meile.

¹⁸ Tenebūna man gėdos, VIEŠPATIE,

nes tavęs šaukiuosi.

Tebūna sugėdinti nedorėliai,

težengia priblokšti į Šeolą.

¹⁹ Tebūna nutildytos melagingos lūpos,

apie teisius žmones įžūliai kalbančios

su puikybe ir panieka.