¹ Dovydo maskilas^[i1]. Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas,

kuriam dovanota nuodėmė.

² Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu,

kurio dvasioje nėra apgaulės.

³ Kol tylėjau,

mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių,

⁴ nes dieną naktį mane slėgė tavo ranka,

mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių. Sela.

⁵ Tada išpažinau tau savo nuodėmę,

nebeslėpiau savo kaltės.

Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, ­

ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę. Sela.

⁶ Užtat prireikus melsis tau

kiekvienas ištikimas žmogus.

Nors išsilies grėsmingi vandenys, jie nepasieks jo.

⁷ Tu mano pastogė,

tu ištrauki mane iš vargo

ir apgaubi džiugiais išganymo šūksniais. Sela.

⁸ VIEŠPATS sako: „Mokysiu tave

ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti;

patarsiu tau, lydėdamas tave akimis.

⁹ Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto,

kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis,

nes kitaip jis tau nepaklūsta.“

¹⁰ Nedorėlis turės daug kentėti,

o tą, kuris pasitiki VIEŠPAČIU,

lydės ištikima meilė.

¹¹ Būkite linksmi VIEŠPATYJE

ir džiūgaukite, teisieji,

šūkaukite iš džiaugsmo,

visi doros širdies žmonės!