¹ Choro vadovui. VIEŠPATIES tarno Dovydo giesmė, kurios žodžiais jis kreipėsi į VIEŠPATĮ tą dieną, kai VIEŠPATS išgelbėjo jį iš visų priešų ir Sauliaus rankų.

² Jis tarė:

„Myliu tave, VIEŠPATIE, mano stiprybe!

³ VIEŠPATS ­ mano Uola,

mano tvirtovė, mano gelbėtojas!

Mano Dievas ­ mano Uola, kur randu pastogę,

mano skydas ir mano išganymo jėga, mano pilis!

⁴ Šaukiausi VIEŠPATIES Šlovingojo,

ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų.

⁵ Mirties virvės mane pančiojo,

pražūties srautai skandino.

⁶ Šeolo pančiai mane apraizgė,

mirties pinklės mane pasitiko.

⁷ Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES,

prašiau savo Dievo pagalbos.

Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje,

ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis.

⁸ Tada sujudo ir sudrebėjo žemė,

kalnų pamatai suvirpėjo ir susvirduliavo,

kai jį apėmė pyktis.

⁹ Dūmai veržėsi jam iš šnervių,

ryjanti ugnis ­ iš burnos, o žarijos virto liepsnomis.

¹⁰ Pravėrė dangų ir nužengė,

o audros debesys buvo jam po kojų.

¹¹ Sėdosi ant kerubo ir skrido,

vėjo sparnais skubėjo.

¹² Tamsos skliautu jis apsiautė save,

vandens telkiniu,

audros debesimis.

¹³ Nuo jo Artumo spindesio prasiveržė

pro debesis kruša ir žarijos.

¹⁴ VIEŠPATS sugriaudė danguje,

Aukščiausiasis prabilo balsu,

kruša ir žarijomis.

¹⁵ Paleido savo strėles ­ žaibus

ir išvaikė juos,

privertęs bėgti.

¹⁶ Tada pasirodė jūros dugnas

ir pasaulio pamatai atsivėrė,

VIEŠPAČIUI galingai prabilus

savo pykčio viesulu.