⁴⁹ז Atmink savo pažadą man, savo tarnui,

kuriuo davei man vilties.

⁵⁰ Net kančioje esu paguostas,

nes tavo pažadas mane gaivina.

⁵¹ Nors įžūlieji visados iš manęs šaiposi,

nuo tavo Įstatymo nenusigręžiu.

⁵² Kai prisimenu senuosius tavo sprendimus,

VIEŠPATIE, pasiguodžiu jais.

⁵³ Kai matau nedorėlius, nepaisančius tavo Įstatymo,

mane apima pyktis.

⁵⁴ Tavo įstatai ­ mano giesmės šerdis,

kur tik apsigyvenu.

⁵⁵ Naktį atsimenu, VIEŠPATIE, tavo vardą

ir paklūstu tavo Įstatymui.

⁵⁶ Tai mano laimė,

nes laikiausi tavo įsakų.

⁵⁷ח VIEŠPATS mano dalis;

aš pasiryžau laikytis tavo žodžių.

⁵⁸ Maldauju tave iš visos širdies,

būk man gailestingas, kaip esi pažadėjęs!

⁵⁹ Kai pergalvoju tavo kelius,

kreipiu savo kojas į tavo įsakus.

⁶⁰ Skubu nedelsdamas

laikytis tavo įsakymų.

⁶¹ Nors nedorėlių virvės mane apipynė,

tavo Įstatymo nemetu.

⁶² Vidurnaktį keliuosi tavęs šlovinti

dėl tavo teisių sprendimų.

⁶³ Esu pagarbiai tavęs bijančiųjų bičiulis,

visų tų, kurie laikosi tavo įsakų.

⁶⁴ Tavo gerumo, VIEŠPATIE, kupina žemė;

mokyk mane savo įstatų.