¹ Štai Adomo palikuonių kartų sąrašas. Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą, ² kaip vyrą ir moterį sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą žmonės.

³ Adomas buvo šimto trisdešimt metų, kai jam gimė sūnus, panašus į jį, pagal jo paveikslą, ir jis pavadino jį Setu. ⁴ Po to, kai tapo Seto tėvu, Adomas gyveno aštuonis šimtus metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų. ⁵ Taigi iš viso Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų. Po to jis mirė.

⁶ Setas buvo šimto penkerių metų, kai jam gimė Enošas. ⁷ Enošui gimus, Setas gyveno aštuonis šimtus septynerius metus, ir jam gimė sūnų bei dukterų. ⁸ Taigi iš viso Setas gyveno devynis šimtus dvylika metų. Po to jis mirė.

⁹ Enošas buvo devyniasdešimtmetis, kai jam gimė Kenanas. ¹⁰ Kenanui gimus, Enošas gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų. ¹¹ Taigi iš viso Enošas gyveno devynis šimtus penkerius metus. Po to jis mirė.

¹² Kenanas buvo septyniasdešimtmetis, kai jam gimė Mahalalelis. ¹³ Mahalaleliui gimus, Kenanas gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų. ¹⁴ Taigi iš viso Kenanas gyveno devynis šimtus dešimt metų. Po to jis mirė.

¹⁵ Mahalalelis buvo šešiasdešimt penkerių metų, kai jam gimė Jeredas. ¹⁶ Jeredui gimus, Mahalalelis gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų. ¹⁷ Taigi iš viso Mahalalelis gyveno aštuonis šimtus devyniasdešimt penkerius metus. Po to jis mirė.

¹⁸ Jeredas buvo šimto šešiasdešimt dvejų metų, kai jam gimė Henochas. ¹⁹ Henochui gimus, Jeredas gyveno aštuonis šimtus metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų. ²⁰ Taigi iš viso Jeredas gyveno devynis šimtus šešiasdešimt dvejus metus. Po to jis mirė.

²¹ Henochas buvo šešiasdešimt penkerių metų, kai jam gimė Metušelachas. ²² Metušelachui gimus, Henochas ėjo su Dievu tris šimtus metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų. ²³ Taigi iš viso Henochas gyveno tris šimtus šešiasdešimt penkerius metus. ²⁴ Henochas ėjo su Dievu. Paskui jo nebebuvo, nes Dievas jį pasiėmė.

²⁵ Metušelachas buvo šimto aštuoniasdešimt septynerių metų, kai jam gimė Lamechas. ²⁶ Lamechui gimus, Metušelachas gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus, ir jam gimė sūnų bei dukterų. ²⁷ Taigi iš viso Metušelachas gyveno devynis šimtus šešiasdešimt devynerius metus. Po to jis mirė.

²⁸ Lamechas buvo šimto aštuoniasdešimt dvejų metų, kai jam gimė sūnus. ²⁹ Jis pavadino jį Nojumi, tardamas: „Iš tos pačios žemės, kurią VIEŠPATS prakeikė, šis atneš mums atgaivos nuo mūsų darbų ir mūsų rankų triūso.“ ³⁰ Nojui gimus, Lamechas gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus, ir jam gimė sūnų bei dukterų. ³¹ Taigi iš viso Lamechas gyveno septynis šimtus septyniasdešimt septynerius metus. Po to jis mirė.

³² Nojus buvo penkių šimtų metų, kai jam gimė Semas, Chamas ir Jafetas.

¹ Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų, ² dangiškosios būtybės žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko. ³ Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų.“ ⁴ Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.

⁵ VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. ⁶ Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. ⁷ VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailiuosi juos padaręs.“ ⁸ Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.

⁹ Štai Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu. ¹⁰ Nojui gimė trys sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas.

¹¹ Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto. ¹² Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje. ¹³ Tuomet Dievas tarė Nojui: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme. ¹⁴ Statykis laivą iš gofero medžių, padaryk laive pertvaras ir apglaistyk iš vidaus ir iš lauko derva. ¹⁵ Šitokį jį padirbsi: laivo ilgis bus trys šimtai uolekčių, plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių. ¹⁶ Padaryk stoglangį ir užbaik laivą viena uolektimi viršum jo. Įtaisyk laivo šone angą ir pastatyk laivą su žemutiniu, antru ir trečiu aukštu. ¹⁷ Užliesiu tvano vandenimis žemę po dangumi sunaikinti visiems mirtingiesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus. ¹⁸ Bet su tavimi sudarysiu sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą. ¹⁹ O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du ­ patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi. ²⁰ Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, ­ iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi. ²¹ Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems.“

²² Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė.

¹ Tuomet VIEŠPATS tarė Nojui: „Eik į laivą su visa savo šeima, nes iš šios kartos tik tave vieną radau teisų savo akivaizdoje. ² Pasiimk po septynias poras visų švariųjų gyvulių, patinus ir pateles, o visų nešvariųjų gyvulių ­ po vieną porą, patiną ir patelę, ³ taip pat po septynias poras padangių paukščių, patinus ir pateles, kad išliktų jų rūšis gyva visoje žemėje. ⁴ Juk už septyneto dienų siųsiu žemėn lietų keturiasdešimt dienų bei keturiasdešimt naktų ir visus gyvūnus, kuriuos padariau, nušluosiu nuo žemės paviršiaus.“ ⁵ Nojus taip ir padarė, kaip Dievas buvo jam įsakęs.

⁶ Nojus buvo šešių šimtų metų, kai užėjo tvanas, ir vandenys užliejo žemę. ⁷ Tuomet Nojus drauge su savo sūnumis, žmona ir sūnų žmonomis įlipo į laivą gelbėtis nuo tvano vandenų. ⁸ Iš švariųjų gyvulių ir gyvulių, kurie yra nešvarūs, paukščių ir visų žemės roplių ⁹ po du, patinas ir patelė, įlipo į laivą drauge su Nojumi, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs. ¹⁰ Po septynių dienų žemė aptvino vandenimis.

¹¹ Šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antro mėnesio septynioliktą dieną, būtent tą dieną prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros. ¹² Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. ¹³ Tą pačią dieną Nojus drauge su savo sūnumis Semu, Chamu ir Jafetu, žmona ir trim sūnų žmonomis įlipo į laivą, ¹⁴ jie ir visi visų rūšių žvėrys, visi visų rūšių galvijai, visi visų rūšių žemės ropliai ir visi visų rūšių paukščiai, visi paukščiai ir visi sparnuočiai. ¹⁵ Poros visų būtybių, turinčių gyvybės alsavimą, įlipo į laivą su Nojumi. ¹⁶ Įlipusiųjų buvo po patiną ir patelę visų gyvų būtybių. Jie įlipo, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.

Tuomet VIEŠPATS uždarė jį iš lauko.

¹⁷ Tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt dienų. Vandenų daugėjo, ir jie taip iškėlė laivą, kad šis pakilo nuo žemės. ¹⁸ Vandenys žemėje labai patvino, ir jų padaugėjo, o laivas plūduriavo ant vandenų. ¹⁹ Aukščiau ir aukščiau ant žemės kilo vandenys, kol visi aukščiausi kalnai visur po dangumi liko apsemti. ²⁰ Pritvino vandenų penkiolika uolekčių aukščiau virš apsemtų kalnų. ²¹ Ir visos gyvos būtybės, krutėjusios žemėje, žuvo: paukščiai, galvijai, žvėrys, visi gyvūnai, knibždantys žemėje, taip pat visi žmonės. ²² Sausumoje visi, turėję šnervėse gyvybės alsavimą, mirė. ²³ Jis nušlavė nuo žemės visus gyvūnus ­ ir žmones, ir gyvulius, ir roplius, ir padangių paukščius. Visi buvo nušluoti nuo žemės. Tik Nojus buvo paliktas ir tie, kurie buvo su juo laive.

²⁴ Žemę aptvindę vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų.