¹ Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų, ² dangiškosios būtybės^[i1] žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko. ³ Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų.“ ⁴ Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės^[i2] susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.

⁵ VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. ⁶ Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. ⁷ VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailiuosi juos padaręs.“ ⁸ Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.

⁹ Štai Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu. ¹⁰ Nojui gimė trys sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas.

¹¹ Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto. ¹² Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje. ¹³ Tuomet Dievas tarė Nojui: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme. ¹⁴ Statykis laivą iš gofero medžių, padaryk laive pertvaras ir apglaistyk iš vidaus ir iš lauko derva. ¹⁵ Šitokį jį padirbsi: laivo ilgis bus trys šimtai uolekčių, plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių. ¹⁶ Padaryk stoglangį ir užbaik laivą viena uolektimi viršum jo. Įtaisyk laivo šone angą ir pastatyk laivą su žemutiniu, antru ir trečiu aukštu. ¹⁷ Užliesiu tvano vandenimis žemę po dangumi sunaikinti visiems mirtingiesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus. ¹⁸ Bet su tavimi sudarysiu sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą. ¹⁹ O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du ­ patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi. ²⁰ Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, ­ iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi. ²¹ Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems.“

²² Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė.