¹ Tada Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: „Pripildyk šių vyrų maišus maisto, kiek jie gali panešti, ir įdėk kiekvieno vyro pinigus maišo viršuje. ² Padėk mano taurę, tą sidabrinę taurę, jauniausio vyro maišo viršuje kartu su jo pinigais už grūdus.“ Jis padarė, ką Juozapas buvo įsakęs. ³ Vos rytui prašvitus, vyrai su savo asilais buvo išleisti į kelionę. ⁴ Jie buvo ką tik pajudėję iš miesto ir truputį paėję, kai Juozapas tarė savo prievaizdui: „Tuojau pat vykis tuos vyrus! Pasivijęs paklausk jų: ‘Kodėl atsilyginote piktu už gera? Kodėl pavogėte mano sidabrinę taurę? ⁵ Argi ne iš jos mano viešpats geria ir argi ne ją paprastai naudoja būrimams? Taip darydami, nedorai pasielgėte.’“

⁶ Pasivijęs prievaizdas pakartojo jiems tuos pačius žodžius. ⁷ Jie atsakė jam: „Kaip gali mūsų viešpats sakyti tokius dalykus? Tavo tarnai taip jokiu būdu nepasielgtų! ⁸ Štai net pinigus, kuriuos atradome savo maišų paviršiuje, atgal atnešėme iš Kanaano krašto! Kam gi mes vogtume sidabrą ar auksą iš tavo viešpaties namų? ⁹ Jei pas kurį iš tavo tarnų taurė bus rasta, jis turės mirti, o mes, likusieji, tapsime mūsų viešpaties tarnais.“ ¹⁰ Jis atsakė: „Nors ir turėtų taip būti, kaip sakote, tik tas, pas kurį ji bus rasta, taps mano vergu, o kiti, likusieji, eisite sau nekalti.“ ¹¹ Tuomet kiekvienas skubiai nukėlė savo maišą žemėn, ir kiekvienas atrišo savo maišą. ¹² Jis ieškojo, pradėdamas nuo vyriausiojo ir baigdamas jauniausiuoju. Taurė buvo atrasta Benjamino maiše. ¹³ Tai matydami, jie persiplėšė drabužius. Kiekvienas vėl pasikrovė savo asilą, ir jie sugrįžo į miestą.

¹⁴ Judas ir jo broliai parėjo į Juozapo namus dar jam tebesant namie. Jie sukniubo prieš jį ant žemės. ¹⁵ Juozapas tarė jiems: „Ką manėte taip elgdamiesi? Nejau nežinojote, kad žmogus kaip aš imasi būrimo?“ ¹⁶ O Judas atsakė: „Ką mums besakyti savo viešpačiui? Ko begalime maldauti? Kaip begalime įrodyti savo nekaltumą? Pats Dievas atidengė savo tarnų nusikaltimą! Štai tad esame mūsų viešpaties vergai ­ mes ir tas, pas kurį buvo rasta taurė.“ ¹⁷ Bet Juozapas tarė: „To jokiu būdu nepadarysiu! Tik tas, pas kurį buvo rasta taurė, bus mano vergas. O jūs galite eiti ramybėje pas savo tėvą.“

¹⁸ Judas priėjo prie jo ir tarė: „Prašyčiau, mano viešpatie, leisti tavo tarnui kreiptis į tave, ir nesupyk ant savo tarno, nes esi lygus faraonui. ¹⁹ Mano viešpats klausė savo tarnų, sakydamas: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’ ²⁰ O mes savo viešpačiui atsakėme: ‘Turime žilagalvį tėvą ir jauną brolį, jo žilos senatvės vaiką. Tikrasis jo brolis mirė; jis likęs vienas iš savo motinos vaikų, užtat tėvas jį labai myli.’ ²¹ Tuomet tu savo tarnams pasakei: ‘Atveskite jį pas mane, idant savo akimis galėčiau į jį pasižiūrėti.’ ²² Mes savo viešpačiui sakėme: ‘Berniukas negali palikti tėvo, nes jei paliktų, jo tėvas numirtų.’ ²³ Tada tu mums, savo tarnams, pasakei: ‘Jei jauniausiasis brolis neateis su jumis, nematysite daugiau mano veido.’ ²⁴ Sugrįžę pas tavo tarną, savo tėvą, mes persakėme jam mūsų viešpaties žodžius. ²⁵ Kai mūsų tėvas liepė: ‘Eikite vėl, nupirkite mums truputį maisto’, ­ ²⁶ mes jam atsakėme: ‘Negalime ten eiti! Tik jeigu mūsų jauniausiasis brolis eis su mumis, ten leisimės. Juk negalėsime matyti to vyro veido, jei nebus su mumis jauniausiojo brolio.’ ²⁷ Tada tavo tarnas, mano tėvas, pasakė mums: ‘Jūs žinote, kad mano žmona pagimdė man du sūnus. ²⁸ Vienas pradingo, ir aš sakiau: ‘Deja, jis buvo žvėrių sudraskytas!’ Nuo tada iki šiol jo nebemačiau. ²⁹ Jeigu ir šį nuo manęs paimtumėte ir jį ištiktų nelaimė, pasiųstumėte mano žilą galvą iš širdgėlos žemyn į Šeolą.’ ³⁰ Taigi jei aš grįšiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir nebus su mumis mūsų jauniausiojo ­ o jo gyvastis susijusi su jo gyvastimi, ­ ³¹ vos pamatęs, kad nėra jauniausiojo su mumis, jis numirs. Tavo tarnai pasiųstų tavo tarno, mūsų tėvo, žilą galvą su širdgėla žemyn į Šeolą. ³² Juk tavo tarnas tapo laidu savo tėvui už jauniausiąjį, sakydamas: ‘Jei aš neparvesiu jo atgal pas tave, būsiu kaltas savo tėvui visą gyvenimą.’ ³³ Todėl dabar prašyčiau leisti tavo tarnui pasilikti mano viešpaties vergu vietoj jauniausiojo, o jauniausiąjį leisti grįžti su broliais. ³⁴ Juk kaip aš galiu grįžti pas savo tėvą, jei jauniausiojo nėra su manimi? Negalėčiau pakelti, matydamas savo tėvo kančią.“

¹ Juozapas nebegalėjo ilgiau susivaldyti prieš visus savo patarnautojus. Jis sušuko: „Išeikite iš čia visi!“ Taigi kai Juozapas leidosi broliams atpažinti, su juo nebuvo nė vieno kito. ² Bet jis taip garsiai verkė, kad egiptiečiai galėjo girdėti, ir šitaip žinia pasiekė faraono rūmus. ³ „Aš esu Juozapas! ­ tarė Juozapas savo broliams. ­ Ar dar gyvas mano tėvas?“ Bet jo broliai negalėjo jam atsakyti, ­ taip jie buvo jo apstulbinti.

⁴ Tuomet Juozapas tarė savo broliams: „Prašau prieiti arčiau prie manęs.“ Jie priėjo arčiau. „Aš jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą, ­ tęsė Juozapas. ­ ⁵ O dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad čia mane pardavėte. Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirma jūsų išgelbėti gyvastį. ⁶ Jau dveji metai, kai badas kilo krašte. Bet dar penkerius metus nebus nei ariama, nei derlius nuimamas. ⁷ Dievas mane pasiuntė pirma jūsų laiduoti jums likutį žemėje ir išgelbėti jūsų gyvybes nepaprastu išvadavimu. ⁸ Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas; jis padarė mane faraono tėvu, visų jo namų viešpačiu ir viso Egipto krašto valdovu. ⁹ Tad skubinkitės, keliaukite pas tėvą ir sakykite jam: ‘Taip kalbėjo tavo sūnus Juozapas. Dievas padarė mane viso Egipto viešpačiu. Atsikelk pas mane nedelsdamas. ¹⁰ Įsikursi Gošeno šalyje ir būsi arti manęs ­ ir tu, ir tavo vaikai bei tavo vaikaičiai, ir tavo kaimenės bei bandos, ir visa, ką tik turi. ¹¹ Ten aš tavimi pasirūpinsiu, nes ateina dar penkeri bado metai, idant tau, tavo šeimynai ir visam, ką tu turi, nereikėtų kęsti skurdo.’ ¹² Taigi jūsų akys ir mano brolio Benjamino akys mato, kad iš tikrųjų mano paties lūpos jums kalba. ¹³ Turite papasakoti tėvui apie mano aukštą vietą Egipte ir apie visa, ką pamatėte. Bet skubinkitės ir atveskite čia tėvą.“ ¹⁴ Tai pasakęs, jis apkabino savo brolį Benjaminą ir verkė. O Benjaminas verkė ant jo peties. ¹⁵ Jis išbučiavo visus brolius, kiekvieną apkabindamas su ašaromis. Tik tada galėjo su juo broliai kalbėtis.

¹⁶ Faraono rūmus pasiekė žinia: „Juozapo broliai atėjo!“ Faraonas ir jo dvariškiai džiaugėsi. ¹⁷ „Sakyk savo broliams, ­ tarė faraonas Juozapui. ­ ‘Taip darykite: apkraukite savo gyvulius ir nedelsdami eikite į Kanaano kraštą. ¹⁸ Paimkite savo tėvą ir savo šeimynas ir ateikite čia. Aš paskirsiu jums Egipto krašte geriausią žemę, kur galėsite turtingai gyventi.’ ¹⁹ Be to, tau liepta pasakyti: ‘Taip darykite: pasiimkite iš Egipto krašto vežimų savo vaikams ir žmonoms ir grįždami atvežkite savo tėvą. ²⁰ Savo daiktų nesigailėkite, nes kas geriausia visame Egipto krašte, bus jūsų.’“

²¹ Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas davė jiems vežimų, kaip faraonas buvo įsakęs, ir aprūpino maistu kelionei. ²² Kiekvienam davė po naujus drabužius, o Benjaminui davė tris šimtus sidabrinių ir penkerius drabužius. ²³ Be to, tėvui pasiuntė dešimt asilų, apkrautų geriausiais Egipto dirbiniais, ir dešimt asilių, apkrautų grūdais, duona ir maistu tėvo kelionei. ²⁴ Tada jis išleido brolius. Jiems iškeliaujant, priminė: „Nesibarkite pakeliui!“

²⁵ Jie pakilo iš Egipto ir parvyko pas savo tėvą Jokūbą į Kanaano kraštą. ²⁶ Kai jie pasakė jam: „Juozapas tebėra gyvas! Taip, jis yra net viso Egipto valdytojas!“ ­ nutirpo jo širdis. Jis negalėjo patikėti. ²⁷ Bet kai jam atpasakojo visa, ką Juozapas buvo sakęs, ir jis pamatė Juozapo atsiųstus vežimus jam atvežti, jų tėvo Jokūbo dvasia atgijo. ²⁸ „Gana! ­ sakė Izraelis, ­ mano sūnus Juozapas tebėra gyvas. Turiu keliauti ir prieš mirtį jį dar pamatyti.“