¹ Juozapas nebegalėjo ilgiau susivaldyti prieš visus savo patarnautojus. Jis sušuko: „Išeikite iš čia visi!“ Taigi kai Juozapas leidosi broliams atpažinti, su juo nebuvo nė vieno kito. ² Bet jis taip garsiai verkė, kad egiptiečiai galėjo girdėti, ir šitaip žinia pasiekė faraono rūmus. ³ „Aš esu Juozapas! ­ tarė Juozapas savo broliams. ­ Ar dar gyvas mano tėvas?“ Bet jo broliai negalėjo jam atsakyti, ­ taip jie buvo jo apstulbinti.

⁴ Tuomet Juozapas tarė savo broliams: „Prašau prieiti arčiau prie manęs.“ Jie priėjo arčiau. „Aš jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą, ­ tęsė Juozapas. ­ ⁵ O dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad čia mane pardavėte. Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirma jūsų išgelbėti gyvastį. ⁶ Jau dveji metai, kai badas kilo krašte. Bet dar penkerius metus nebus nei ariama, nei derlius nuimamas. ⁷ Dievas mane pasiuntė pirma jūsų laiduoti jums likutį žemėje ir išgelbėti jūsų gyvybes nepaprastu išvadavimu. ⁸ Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas; jis padarė mane faraono tėvu^[i1], visų jo namų viešpačiu ir viso Egipto krašto valdovu. ⁹ Tad skubinkitės, keliaukite pas tėvą ir sakykite jam: ‘Taip kalbėjo tavo sūnus Juozapas. Dievas padarė mane viso Egipto viešpačiu. Atsikelk pas mane nedelsdamas. ¹⁰ Įsikursi Gošeno šalyje ir būsi arti manęs ­ ir tu, ir tavo vaikai bei tavo vaikaičiai, ir tavo kaimenės bei bandos, ir visa, ką tik turi. ¹¹ Ten aš tavimi pasirūpinsiu, nes ateina dar penkeri bado metai, idant tau, tavo šeimynai ir visam, ką tu turi, nereikėtų kęsti skurdo.’ ¹² Taigi jūsų akys ir mano brolio Benjamino akys mato, kad iš tikrųjų mano paties lūpos jums kalba. ¹³ Turite papasakoti tėvui apie mano aukštą vietą Egipte ir apie visa, ką pamatėte. Bet skubinkitės ir atveskite čia tėvą.“ ¹⁴ Tai pasakęs, jis apkabino savo brolį Benjaminą ir verkė. O Benjaminas verkė ant jo peties. ¹⁵ Jis išbučiavo visus brolius, kiekvieną apkabindamas su ašaromis. Tik tada galėjo su juo broliai kalbėtis.

¹⁶ Faraono rūmus pasiekė žinia: „Juozapo broliai atėjo!“ Faraonas ir jo dvariškiai džiaugėsi. ¹⁷ „Sakyk savo broliams, ­ tarė faraonas Juozapui. ­ ‘Taip darykite: apkraukite savo gyvulius ir nedelsdami eikite į Kanaano kraštą. ¹⁸ Paimkite savo tėvą ir savo šeimynas ir ateikite čia. Aš paskirsiu jums Egipto krašte geriausią žemę, kur galėsite turtingai gyventi.’ ¹⁹ Be to, tau liepta pasakyti: ‘Taip darykite: pasiimkite iš Egipto krašto vežimų savo vaikams ir žmonoms ir grįždami atvežkite savo tėvą. ²⁰ Savo daiktų nesigailėkite, nes kas geriausia visame Egipto krašte, bus jūsų.’“

²¹ Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas davė jiems vežimų, kaip faraonas buvo įsakęs, ir aprūpino maistu kelionei. ²² Kiekvienam davė po naujus drabužius, o Benjaminui davė tris šimtus sidabrinių ir penkerius drabužius. ²³ Be to, tėvui pasiuntė dešimt asilų, apkrautų geriausiais Egipto dirbiniais, ir dešimt asilių, apkrautų grūdais, duona ir maistu tėvo kelionei. ²⁴ Tada jis išleido brolius. Jiems iškeliaujant, priminė: „Nesibarkite pakeliui!“

²⁵ Jie pakilo iš Egipto ir parvyko pas savo tėvą Jokūbą į Kanaano kraštą. ²⁶ Kai jie pasakė jam: „Juozapas tebėra gyvas! Taip, jis yra net viso Egipto valdytojas!“ ­ nutirpo jo širdis. Jis negalėjo patikėti. ²⁷ Bet kai jam atpasakojo visa, ką Juozapas buvo sakęs, ir jis pamatė Juozapo atsiųstus vežimus jam atvežti, jų tėvo Jokūbo dvasia atgijo. ²⁸ „Gana! ­ sakė Izraelis, ­ mano sūnus Juozapas tebėra gyvas. Turiu keliauti ir prieš mirtį jį dar pamatyti.“