¹ Matydama nepagimdanti Jokūbui vaikų, Rachelė pavydėjo seseriai ir sakė Jokūbui: „Duok man vaikų, antraip aš mirsiu!“ ² Įpykęs Jokūbas jai atkirto: „Argi aš galiu būti Dievas, kuris nedavė tau įsčių vaisiaus?“ ³ O ji atsakė: „Žiūrėk, turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir per ją turėčiau vaikų!“ ⁴ Taigi ji davė jam savo tarnaitę Bilhą kaip žmoną, ir Jokūbas suėjo su ja. ⁵ Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų. ⁶ O Rachelė sakė: „Dievas mane apgynė, iš tikrųjų išgirdo mano balsą ir davė man sūnų.“ Todėl ji pavadino jį Danu. ⁷ Rachelės tarnaitė Bilha vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų. ⁸ Tuomet Rachelė ištarė: „Ėjau grumtis su savo seserimi lemtingose varžybose ir nugalėjau!“ Užtat ji pavadino jį Naftaliu.

⁹ Pamačiusi nebegalinti gimdyti, Lėja paėmė savo tarnaitę Zilpą ir davė ją Jokūbui žmona. ¹⁰ Tuomet Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų. ¹¹ Lėja sakė: „Kokia sėkmė!“ ir pavadino jį Gadu. ¹² Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų. ¹³ Lėja pasakė: „Kokia aš laiminga! Juk visos moterys vadins mane laiminga!“ ir pavadino jį Ašeru.

¹⁴ Vieną dieną per kviečiapjūtę, būdamas laukuose, Rubenas aptiko mandragorų ir parnešė namo savo motinai Lėjai. Rachelė tarė Lėjai: „Prašyčiau duoti man truputį tavo sūnaus mandragorų.“ ¹⁵ Lėja jai atšovė: „Nejau tau negana, kad atėmei mano vyrą? Argi norėtum atimti ir mano sūnaus mandragoras?“ Rachelė atsakė: „Teguli jis šią naktį su tavimi už tavo sūnaus mandragoras.“ ¹⁶ Taigi vakare, Jokūbui grįžtant iš laukų, Lėja išėjo jo pasitikti ir paskelbė jam: „Turi pas mane ateiti, nes aš nusamdžiau tave už sūnaus mandragoras.“ Tad tą naktį jis gulėjo su ja. ¹⁷ Dievas išklausė Lėjos, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą sūnų. ¹⁸ Lėja sakė: „Dievas man atlygino už tai, kad daviau savo vyrui tarnaitę“, todėl ir pavadino jį Isacharu. ¹⁹ Vėl tapusi nėščia ir pagimdžiusi Jokūbui šeštą sūnų, ²⁰ Lėja sakė: „Dievas davė man rinktinę dovaną. Šį kartą mano vyras atneš man dovanų, nes pagimdžiau jam šešis sūnus.“ Ir pavadino jį Zabulonu. ²¹ Po to ji pagimdė dukterį ir pavadino ją Dina.

²² Dabar Dievas atsiminė Rachelę, išklausė jos ir atvėrė jos įsčias. ²³ Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, tardama: „Dievas nuėmė nuo manęs gėdą!“ ²⁴ Ir pavadino jį Juozapu, sakydama: „Teprideda man Dievas dar vieną sūnų!“

Jokūbo susitarimas su Labanu

²⁵ Kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas kreipėsi į Labaną: „Leisk man eiti namo, grįžti į savo kraštą. ²⁶ Atiduok man mano žmonas bei vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man išvykti. Juk žinai, kiek savo darbu tau pasitarnavau.“ ²⁷ Bet Labanas jam tarė: „O kad aš rasčiau malonės tavo akyse! Per būrimą sužinojau, kad VIEŠPATS laimino mane dėl tavęs. ²⁸ Todėl, ­ tęsė jis, ­ nustatyk, kokią tik nori algą, aš mokėsiu.“ ²⁹ O Jokūbas atsakė jam: „Pats žinai, kaip tau tarnavau ir kaip sekėsi tavo gyvuliams mano globoje. ³⁰ Juk tas truputis, kurį prieš man ateinant turėjai, apsčiai padaugėjo, nes VIEŠPATS laimino tave per viską, ką tik aš dariau. O dabar kada aš begalėsiu aprūpinti ir savo paties namus?“ ³¹ Labanas klausė: „Kiek gi turiu tau mokėti?“ Jokūbas atsakė: „Nieko man nemokėk! Jei man padarysi štai ką, aš vėl ganysiu ir rūpinsiuosi tavo kaimene. ³² Apeik šiandien visą savo kaimenę, atskirk iš jos visas taškuotas bei margas avis, visus tamsios spalvos ėriukus ir margas bei taškuotas ožkas. Tokia bus mano alga. ³³ O vėliau, kai ateisi pats patikrinti mano algos, tepaliudija tau mano sąžiningumas už mane: jeigu tarp mano ožkų bus nemargų bei netaškuotų ar avių, kurios ne juodos, tebūna jos laikomos vogtomis.“ ³⁴ „Puiku, ­ atsakė Labanas, ­ tebūna, kaip sakai.“

³⁵ Tad tą pačią dieną Labanas atskyrė ožius, kurie buvo dryžuoti bei taškuoti, ir visas taškuotas bei margas ožkas, turinčias baltų lopų, ir visas juodas avis ir atidavė į savo sūnų rankas. ³⁶ Po to nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų kelionės atstumas; tuo tarpu Jokūbas toliau ganė likusią Labano kaimenę.

³⁷ Tuomet Jokūbas pasirinko šviežių tuopos, migdolo bei platano lazdų ir išdrožė ant jų baltus dryžius, nulupdamas žievę iki pat lazdų baltumo. ³⁸ Nuluptas lazdas išdėliojo priešais kaimenes loviuose ­ vandens girdyklose, iš kurių kaimenės ateidavo atsigerti. Kadangi gyvuliai kergdavosi, atėję atsigerti, ³⁹ ožkos kergėsi priešais lazdas ir vedė dryžuotus, margus bei taškuotus jauniklius. ⁴⁰ O avis Jokūbas atskyrė ir kaimenės snukius nukreipė dryžuotų ir visiškai juodų gyvulių Labano kaimenėje link. Taip jis auginosi sau kaimenes ir nemaišė jų su Labano kaimenėmis. ⁴¹ Be to, kai kergdavosi stipresnieji kaimenės gyvuliai, Jokūbas padėdavo lazdas į lovius priešais gyvulių akis, idant kergtųsi jas matydami, ⁴² o silpnesniesiems gyvuliams lazdų nepadėdavo. Taip silpnieji teko Labanui, o stiprieji ­ Jokūbui. ⁴³ Taigi žmogus turtėjo be galo ir įsigijo ne tik daug kaimenių, bet ir tarnų bei tarnaičių, kupranugarių ir asilų.

¹ Jokūbas nugirdo Labano sūnus kalbantis: „Jokūbas paėmė visa, kas priklausė mūsų tėvui, ir susikrovė visą šį turtą iš to, kas turėtų priklausyti mūsų tėvui.“ ² Be to, Jokūbas matė, kad ir Labanas nebesielgė su juo taip palankiai, kaip anksčiau. ³ Tada VIEŠPATS tarė Jokūbui: „Grįžk į savo tėvų kraštą, į savo gimtinę. Aš būsiu su tavimi.“ ⁴ Taigi Jokūbas išsikvietė Rachelę ir Lėją į laukus, kur buvo jo kaimenė, ⁵ ir pasakė joms: „Matau, kad jūsų tėvas nebesielgia su manimi taip palankiai, kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi. ⁶ Jūs gerai žinote, kad tarnavau jūsų tėvui visomis savo išgalėmis; ⁷ nors jūsų tėvas dešimt kartų mane apgavo ir pakeitė man algą, Dievas neleido jam manęs nuskriausti. ⁸ Jei jis sakė: ‘Taškuotieji bus tavo alga’, tai visa kaimenė vedė taškuotus, o jei sakė: ‘Dryžuotieji bus tavo alga’, tai visa kaimenė vedė dryžuotus. ⁹ Tad Dievas atėmė kaimenes iš jūsų tėvo ir atidavė jas man.

¹⁰ Kartą kaimenių kergimo metu sapne staiga pakėliau akis ir pamačiau, kad ožiai kaimenėje, kai poravosi, buvo dryžuoti, taškuoti ir margi. ¹¹ Tuomet Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai’, ­ o aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’ ¹² Jis tęsė: ‘Prašyčiau pakelti akis ir įsidėmėti, kad visi ožiai kaimenėje, kai poruojasi, yra dryžuoti, taškuoti ir margi, nes aš mačiau visa, ką tau darė Labanas. ¹³ Aš esu Dievas, kuris pasirodė tau Betelyje, kur tu patepei paminklinį akmenį ir padarei man įžadą. Dabar palik tuojau pat šį kraštą ir grįžk į savo gimtinę.’“

¹⁴ Tuomet Rachelė ir Lėja, atsakydamos jam, paklausė: „Argi mes dar turime dalį ar paveldą savo tėvo namuose? ¹⁵ Argi jis nelaiko mūsų svetimomis? Juk ne tik mus pardavė, bet ir už mus gautus pinigus surijo! ¹⁶ Tikrai visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Tad daryk visa taip, kaip Dievas tau įsakė.“