¹ Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus. ² Sara mirė Kirjat Arbos mieste (tai yra Hebrone), Kanaano krašte. Abraomas apverkė ir apraudojo Sarą. ³ Pasitraukdamas nuo savo mirusiosios, jis kreipėsi į hetitus: ⁴ „Nors esu svetimšalis ir ateivis, gyvenantis tarp jūsų, parduokite man vietą kapui pas jus, kad galėčiau nunešti savo mirusiąją ir palaidoti.“ ⁵ Hetitai atsakė Abraomui: ⁶ „Viešpatie, klausykis mūsų! Tu esi tarp mūsų Dievo išrinktasis. Laidok savo mirusiąją rinktinėse mūsų kapinėse. Niekas iš mūsų neatsakys kapo tavo mirusiajai palaidoti.“ ⁷ Abraomas pakilo, nusilenkė hetitams, krašto gyventojams, ⁸ ir tarė jiems: „Jeigu sutinkate, kad aš nuneščiau savo mirusiąją palaidoti, tai paklausykite manęs ir užtarkite mane Coharo sūnui Efronui. ⁹ Teparduoda jis man Machpelos olą, kuri jam priklauso. Ji yra jo lauko pakraštyje. Teparduoda man ją už visą kainą kapavietei tarp jūsų.“ ¹⁰ O Efronas sėdėjo tarp hetitų. Efronas Hetitas atsakė Abraomui, girdint visiems hetitams ­ visiems, ėjusiems pro jo miesto vartus, ­ tardamas: ¹¹ „O ne, mano viešpatie, klausykis manęs! Aš duodu tau tą lauką ir duodu tau olą, esančią jame. Aš duodu tau ją savo tautiečių akivaizdoje. Palaidok savo mirusiąją.“ ¹² Tuomet Abraomas nusilenkė krašto gyventojams ¹³ ir tarė Efronui, girdint visiems krašto gyventojams: „O, kad tu manęs paklausytum! Aš duosiu tau lauko kainą. Priimk ją iš manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją.“ ¹⁴ Efronas atsakė Abraomui: ¹⁵ „Mano viešpatie, paklausyk manęs! Žemės laukas vertas keturių šimtų sidabrinių šekelių ­ kas tai mudviem, ar ne tiesa? Eik ir laidok savo mirusiąją.“ ¹⁶ Abraomas susiderėjo su Efronu dėl kainos. Tada Abraomas atsvėrė Efronui sidabrą, kurį buvo išsilygęs hetitams girdint, ­ keturis šimtus sidabrinių šekelių pagal įprastinius pirklių svarsčius.

¹⁷ Taip Efrono laukas Machpeloje priešais Mamrę ­ laukas su ola ir visais tame lauke buvusiais medžiais ­ perėjo ¹⁸ Abraomui kaip jo nuosavybė hetitų akivaizdoje ­ akivaizdoje visų, ėjusių pro miesto vartus. ¹⁹ Po to Abraomas palaidojo savo žmoną Machpelos lauko oloje priešais Mamrę (tai yra Hebroną), Kanaano krašte. ²⁰ Laukas ir ola iš hetitų perėjo Abraomo nuosavybėn kaip kapavietė.

¹ Abraomas buvo senyvo amžiaus ir pagyvenęs. O VIEŠPATS buvo laiminęs Abraomą visapusiškai. ² Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, buvusiam visų jo turtų valdytoju: „Padėk savo ranką po mano šlaunimi, ³ ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių aš gyvenu, ⁴ bet nuvyksi į mano paties kraštą, pas mano giminę, ir parūpinsi žmoną mano sūnui Izaokui.“ ⁵ Tarnas atsakė jam: „O jei moteris nesutiktų sekti mane į šį kraštą? Ar tada privalau nuvesti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio tu atėjai?“ ⁶ Abraomas tarė jam: „Jokiu būdu nevesk ten mano sūnaus! ⁷ VIEŠPATS, dangaus Dievas, kuris paėmė mane iš mano tėvo namų ir iš mano gimtojo krašto, kuris priesaika patvirtino man padarytą pažadą: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’, jis nusiųs angelą pirma tavęs, ir tu gausi ten žmoną mano sūnui. ⁸ O jei moteris nesutiktų sekti tave, tu būsi laisvas nuo šios priesaikos, bet mano sūnaus ten nevesk!“ ⁹ Tarnas padėjo savo ranką po savo šeimininko Abraomo šlaunimi ir prisiekė jam.

¹⁰ Tuomet tarnas paėmė dešimt savo šeimininko kupranugarių, pasiėmęs iš šeimininko visokių rinktinių dovanų, išvyko ir atkeliavo į Nahoro miestą Aram Naharaimuose. ¹¹ Jis suklupdė kupranugarius už miesto prie šulinio. Diena slinko vakarop. Tuo metu paprastai moterys išeidavo semti vandens. ¹² Jis meldėsi: „VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve, suteik sėkmę man šiandien ir parodyk ištikimą meilę mano šeimininkui Abraomui. ¹³ Aš stoviu čia, prie šulinio, o miestiečių dukterys antai ateina vandens semtis. ¹⁴ Jei mergaitė, kurios paprašysiu: ‘Prašyčiau palenkti savo ąsotį ir duoti man atsigerti’, atsakytų: ‘Gerk, aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, tebūna ji ta, kurią tu paskyrei savo tarnui Izaokui. Taip aš žinosiu, kad tu parodei ištikimą meilę mano šeimininkui.“

¹⁵ Vos jam baigus tarti šiuos žodžius, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, su ąsočiu ant peties. ¹⁶ Mergina buvo labai graži, vyro nepažinta mergelė. Ji nusileido žemyn prie šulinio, prisipildė ąsotį ir išlipo. ¹⁷ Tuomet tarnas, pribėgęs jos pasitikti, paprašė: „Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio.“ ­ ¹⁸ „Gerk, mano viešpatie“, ­ atsakė ji ir, skubiai nuleidusi ąsotį ant rankos, davė jam gerti. ¹⁹ Jam sočiai atsigėrus, ji tarė: „Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų.“ ²⁰ Skubiai išpylusi ąsotį į lovį, ji vėl bėgo prie šulinio daugiau vandens semti, kol prisėmė visiems kupranugariams. ²¹ Tuo tarpu anas vyras stebėjo ją tylomis, norėdamas žinoti, ar VIEŠPATS padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.

²² Kupranugariams atsigėrus, anas vyras paėmė auksinį nosies žiedą, sveriantį pusšekelį, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt auksinių šekelių. ²³ „Prašyčiau pasakyti, ­ klausė jis, ­ kieno tu duktė? Ar yra vietos tavo tėvo namuose mums pernakvoti?“ ²⁴ Ji atsakė: „Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui“. ²⁵ Ir tęsė: „Mes turime apsčiai šiaudų ir pašaro namuose, taip pat ir vietos nakvynei.“ ²⁶ Anas vyras žemai nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ, ²⁷ tardamas: „Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, mano šeimininko Abraomo Dievas, kuris niekada nepagailėjo savo gerumo ir ištikimybės mano šeimininkui, nes atvedė mane tiesiai į mano šeimininko brolio namus.“

²⁸ Tuomet mergaitė nubėgo ir visa papasakojo savo motinos šeimynai. ²⁹ Rebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Labanas išskubėjo pas vyrą prie šulinio, ³⁰ vos pamatęs nosies žiedą bei apyrankes ant savo sesers rankų ir išgirdęs savo sesers Rebekos žodžius: „Taip tas vyras man kalbėjo.“ Atėjęs pas vyrą, rado jį tebestovintį šalia kupranugarių prie šaltinio. ³¹ „Užeik, VIEŠPATIES palaimintasis! Kodėl tebestovi lauke, kai tau prirengiau namus ir vietą kupranugariams?“ ³² Vyras užėjo į namus, ir nuo kupranugarių buvo nuimtos naštos. Kupranugariai buvo pašerti šiaudais ir pašaru, o jam ir vyrams, buvusiems su juo, atnešta vandens kojoms nusiplauti. ³³ Bet kai jam buvo paduota valgyti, jis tarė: „Aš nieko nevalgysiu, kol nepasakysiu, ką turiu pasakyti.“ Labanas atsiliepė: „Kalbėk!“

³⁴ „Esu Abraomo tarnas, ­ pradėjo jis. ­ ³⁵ VIEŠPATS apsčiai palaimino mano šeimininką, ir jis tapo turtingas. Davė jam avių ir galvijų, sidabro ir aukso, vergų ir vergių, kupranugarių ir asilų. ³⁶ Mano šeimininko žmona Sara, būdama senyvo amžiaus, pagimdė šeimininkui sūnų, kuriam šis paskyrė visa, ką turi. ³⁷ Mano šeimininkas prisaikdino mane, tardamas: ‘Neimsi žmonos mano sūnui iš dukterų kanaaniečių, kurių krašte gyvenu, ³⁸ bet nuvyksi į mano tėvo namus, pas mano giminę, ir gausi žmoną mano sūnui.’ ³⁹ Aš sakiau savo šeimininkui: ‘O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane?’ ⁴⁰ Bet jis man atsakė: ‘VIEŠPATS, kurio keliais aš ėjau, pasiųs savo angelą su tavimi ir padarys tavo kelionę sėkmingą. Tu gausi žmoną mano sūnui iš mano giminės, iš mano tėvo namų. ⁴¹ Nuo priesaikos būsi laisvas tik tada, kai nuvyksi pas mano giminę. Net jeigu jie ir atsisakytų, būsi laisvas nuo priesaikos.’

⁴² Atvykęs šiandien prie šaltinio, meldžiausi: ‘VIEŠPATIE, mano šeimininko Dieve, tebūna tavo valia padaryti mano kelionę sėkmingą! ⁴³ Aš stoviu čia, prie vandens šaltinio. Tegul ta jauna moteris, atėjusi semtis vandens, kurios aš paprašysiu: ‘Prašyčiau pagirdyti mane gurkšniu vandens iš savo ąsočio’ ⁴⁴ ir kuri man atsakys: ‘Atsigerk tu pats, o aš pasemsiu vandens ir tavo kupranugariams’, būna ta moteris, kurią VIEŠPATS paskyrė mano šeimininko sūnui.’

⁴⁵ Man dar nebaigus širdyje kalbėti, išėjo Rebeka su ąsočiu ant peties. Ji nusileido prie šaltinio ir pasisėmė vandens. Aš jos paprašiau: ‘Prašyčiau man duoti atsigerti.’ ⁴⁶ Ji skubiai nukėlė ąsotį nuo peties ir tarė: ‘Gerk! Aš pagirdysiu ir tavo kupranugarius.’ Aš atsigėriau, o ji pagirdė ir mano kupranugarius. ⁴⁷ Tuomet jos ir paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ O ji atsakė: ‘Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė.’ Užkabinau jai ant nosies žiedą ir užmoviau jai ant rankų apyrankes. ⁴⁸ Žemai nusilenkiau ir pagarbinau VIEŠPATĮ, mano šeimininko Abraomo Dievą, atvedusį mane tiesiu keliu gauti mano šeimininko giminaičio dukterį jo sūnui. ⁴⁹ O dabar, jeigu ketinate parodyti mano šeimininkui ištikimą gerumą, tai sakykite, ir jeigu ne, tai sakykite, idant galėčiau pasukti į kairę ar į dešinę.“

⁵⁰ Tuomet Labanas ir Betuelis atsakė: „Reikalas VIEŠPATIES nuspręstas. Mes negalime nieko tau sakyti nei prieš, nei už. ⁵¹ Žiūrėk, Rebeka stovi prieš tave, pasiimk ją ir keliauk. Tebūna ji tavo šeimininko sūnaus žmona, kaip VIEŠPATS kalbėjo.“