¹ O iš tavęs, Efratos Betliejau,

mažiausias tarp Judo kaimų,

man kils tas,

kuris valdys Izraelį.

Jo kilmė siekia tolimą senovę,

seniai praėjusius laikus.

² Todėl jis paliks juos iki laiko,

kai laukiančioji kūdikio bus pagimdžiusi;

tuomet jo giminių likučiai sugrįš

pas Izraelio vaikus.

³ Jis tvirtai laikysis

ir ganys savo kaimenę VIEŠPATIES galia,

VIEŠPATIES, savo Dievo, galingu vardu.

Jie gyvens saugiai,

nes jo didybė pasieks žemės pakraščius.

⁴ Jis pats bus taika!

Jei Asirija ateis į mūsų kraštą

ir ims trypti mūsų žemę,

išrikiuosime prieš ją septynetą ganytojų,

aštuonetą karališkų vadų.

⁵ Jie valdys Asirijos kraštą kalaviju,

Nimrodo šalį nuogu kardu.

Jie išvaduos mus nuo asirų,

jei jie ateis į mūsų kraštą

ir mindžios mūsų šalies ribas.

⁶ Jokūbo likutis

tarp daugelio tautų tuomet bus

kaip VIEŠPATIES siunčiama rasa

ir kaip žolę palaistantis lietus,

nelaukiantis nieko iš žmogaus

ir nededantis vilčių į mariuosius.

⁷ Jokūbo likutis tarp tautų,

tarp daugelio tautų, tuomet bus

kaip liūtas tarp miško žvėrių

ir kaip liūtukas avių kaimenėse.

Kur tik jis eis, ten mindžios ir draskys,

ir nebus, kas išgelbėtų.

⁸ Tavo ranka pakils prieš priešus,

ir visi tavo priešininkai bus sunaikinti!

⁹ „Tą dieną, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

atimsiu iš tavęs tavo arklius

ir sunaikinsiu tavo karo vežimus;

¹⁰ nuniokosiu tavo krašto miestus

ir sugriausiu visas tavo tvirtoves;

¹¹ atimsiu iš tavo rankų apžavus,

ir tu nebeturėsi daugiau žiniuonių;

¹² atimsiu iš tavęs tavo stabus

ir šventuosius akmenis,

ir tu nebesilenksi daugiau savo rankų dirbiniams;

¹³ išrausiu iš tavęs tavo šventuosius stulpus

ir sunaikinsiu tavo miestus.

¹⁴ Įpykęs atkeršysiu

tautoms, kurios nepakluso.“

¹ Klausykitės, ką VIEŠPATS sako:

„Pakilk, iškelk bylą kalnų akivaizdoje,

ir tegirdi kalvos tavo balsą!“

² Klausykitės, kalnai, apie VIEŠPATIES bylą

ir jūs, patvarieji žemės pamatai,

nes VIEŠPATS bylinėjasi su savo tauta,

skelbia ieškinį Izraeliui.

³ „Mano tauta, ką aš tau padariau?

Kuo gi tave nuvarginau?

Atsakyk man!

⁴ Juk išvedžiau tave iš Egipto žemės,

išpirkau tave iš vergijos namų

ir pasiunčiau tau vadovauti Mozę,

Aaroną ir Mirjamą.

⁵ Mano tauta, atmink,

ką buvo sumanęs Moabo karalius Balakas,

ką jam atsakė Beoro sūnus Bileamas

ir kas nutiko nuo Šitimų iki Gilgalo,

kad žinotumei VIEŠPATIES teisumo darbus.“

⁶ „Kuo nešinas ateisiu į VIEŠPATIES Artumą

ir nusilenksiu aukštybių Dievui?

Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis,

su mituliais veršiais?

⁷ Argi VIEŠPATS bus patenkintas

tūkstančiais avinų,

begaliniu srautu aliejaus?

Ar atiduosiu savo pirmagimį

už savo nusikaltimą,

savo kūno vaisių

už savo nuodėmę?“

⁸ Žmogau, jis tau pasakė,

kas gera

ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS:

tik daryti, kas teisinga,

mylėti ištikima meile

ir nuolankiai eiti su savo Dievu.

⁹ VIEŠPATIES balsas šaukia miestui

(didžiai išmintinga bijoti tavo vardo) :

„Klausykitės, gimine ir miesto taryba!

¹⁰ Argi aš galiu nematyti nedorai įgytų turtų

nedorėlių namuose

ir keikiamos sumažintos efos?

¹¹ Argi aš galiu pakęsti apgavikiškas svarstykles

ir nesąžiningų svarsčių maišą?

¹² Tavo turtuoliai pilni smurto,

tavo gyventojai meluoja

apgauliais liežuviais burnoje.

¹³ Todėl aš tave ir parbloškiau,

nuniokodamas dėl tavo nuodėmių.

¹⁴ Tu valgysi, bet nepasisotinsi,

ir tavęs nepaliks kankinantis alkis;

tu įgysi, bet neišsaugosi,

o jei ką ir išsaugotum,

aš atiduosiu kalavijui.

¹⁵ Tu sėsi, bet nepjausi,

spausi alyvas, bet aliejumi nesitepsi;

traiškysi vynuoges, bet vyno negersi.

¹⁶ Tu laikeisi Omrio įstatų,

visų Ahabo namų darbų

ir sekei jų užmojais.

Todėl paversiu tave tyrlaukiais,

o tavo gyventojus ­ pajuoka,

ir tu turėsi pakelti mano tautos panieką.“

¹ Vargas man! Aš kaip žmogus

po to,

kai vasaros derlius nuimtas,

kai vynuogės nurinktos,

neberandantis suvalgyti jokios vynuogių kekės

nė mano mėgstamų ankstyvųjų figų.

² Pradingo krašto ištikimieji,

nebeliko nė vieno doro žmogaus.

Visi tyko kraujo,

gaudo vienas kitą tinklu.

³ Jų rankos įgudusios daryti pikta:

didžiūnas kelia reikalavimus,

teisėjas prašo kyšio,

o turtuolis įsako pagal savo norą.

Taip jie iškraipo teisingumą!

⁴ Geriausias tarp jų ­ kaip erškėtis,

teisingiausias tarp jų ­ kaip erškėčių tvora.

Tavo sargybinių skelbtoji diena,

tavo bausmė atėjo,

ir jau čia pat jų sumišimo metas.

⁵ Netikėkite draugu,

nepasitikėkite bičiuliu!

Nuo miegančios tavo glėbyje

saugok savo lūpų duris!

⁶ Juk sūnus niekina tėvą,

duktė šiaušiasi prieš motiną,

marti prieš anytą.

Žmogaus priešai ­ jo namiškiai!

⁷ O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ,

dėsiu viltis į savo išganymo Dievą,

ir išklausys mane mano Dievas!

⁸ Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše!

Nors ir parpuoliau,

vėl atsikelsiu,

nors sėdžiu tamsybėje,

VIEŠPATS ­ mano šviesa.

⁹ Kadangi jam nusidėjau,

turiu pakelti VIEŠPATIES įniršį,

kol jis apgins mano bylą

ir grąžins man teisingumą.

Jis išves mane į šviesą,

ir aš regėsiu jo teisumą.

¹⁰ Tai regėdamas, mano priešas

paraus iš gėdos,

nes jis sakė man:

„Kur jis,

VIEŠPATS, tavo Dievas?“

Mano akys regės jo žlugimą;

jis bus sutryptas

kaip purvas gatvėse.

¹¹ Tavo sienų atstatymo dieną,

būtent tą dieną

tavo ribos bus platesnės;

¹² tą dieną kiti eis pas tave

net iš Asirijos ir Egipto miestų,

iš Egipto ir nuo Upės,

net nuo jūros iki jūros,

nuo kalno iki kalno.

¹³ Bet kraštas bus tapęs tyrlaukiais

jo gyventojams

dėl jų nedorų darbų.

Malda

¹⁴ Savo lazda ganyk savo tautą,

tavo paveldo kaimenę,

gyvenančią atskirai miške,

sodų krašto viduje.

Tesigano ji Bašane ir Gileade

kaip senovės dienomis.

¹⁵ Kaip išėjimo iš Egipto žemės dienomis,

dabar parodyk jai nuostabius darbus.

¹⁶ Tautos regės ir gėdysis,

nepaisydamos visos savo galybės;

jos ranka užsidengs sau burnas,

ir apkurs jų ausys.

¹⁷ Jos laižys dulkes kaip žalčiai,

kaip žemės ropliai;

jos išeis baimingai iš savo tvirtovių,

siaube gręšis į VIEŠPATĮ, mūsų Dievą,

ir patirs tavo baimę.

¹⁸ Kur yra toks Dievas, kaip tu,

kuris atleidžia kaltę

ir dovanoja nusižengimą

savo paveldo likučiui?

Jo pyktis netveria amžinai,

nes jam malonu būti gailestingam.

¹⁹ Jis vėl mūsų pasigailės,

kojomis sutryps mūsų kaltes.

Tu įmesi į gelmes

visas mūsų nuodėmes.

²⁰ Tu parodysi ištikimybę Jokūbui,

ištikimą meilę Abraomui,

kaip esi prisiekęs

mūsų protėviams senovės dienomis.