¹ Amitajo sūnų Joną pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane.“ ³ Bet Jona leidosi bėgti nuo VIEŠPATIES Artumo į Taršišą. Jis nusileido į Jafą, susirado į Taršišą plaukiantį laivą, užsimokėjo už kelionę ir įsėdo, norėdamas keliauti drauge su jais į Taršišą, toli nuo VIEŠPATIES Artumo.

⁴ Bet VIEŠPATS užleido šėlstantį vėją, jūroje kilo baisi audra, ir laivui grėsė pavojus sudužti. ⁵ Išgąstis apėmė jūreivius, ir kiekvienas šaukėsi savo dievo. Norėdami palengvinti laivą, jie išmetė į jūrą laive buvusį krovinį. Tuo tarpu Jona, nusileidęs į laivo triumą, gulėjo giliai įmigęs. ⁶ Kapitonas atėjo pas jį ir tarė: „Kas gi tau, miegaliau? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal tas Dievas pagalvos apie mus, ir mes nežūsime.“

⁷ Jūreiviai sakė vienas kitam: „Meskime burtus, kad sužinotume, kas kaltas dėl šios mus užklupusios nelaimės.“ Jie metė burtus, ir burtas teko Jonai. ⁸ Tuomet jie tarė jam: „Pasakyk mums, kodėl mus užklupo ši nelaimė? Kuo tu užsiimi? Iš kur tu? Iš kokio krašto esi ir kokiai tautai priklausai?“ ­ ⁹ „Esu hebrajas, ­ atsakė jis, ­ garbinu VIEŠPATĮ, dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą.“ ¹⁰ Tuomet jūreiviai dar labiau išsigando ir sakė: „Kaip tu išdrįsai taip pasielgti!“ Mat jūreiviai žinojo, kad jis bėga nuo VIEŠPATIES Artumo; apie tai jis buvo jiems pasisakęs.

¹¹ Tuomet jie klausė jį: „Kaip turime su tavimi pasielgti, kad jūra nurimtų?“ Tuo tarpu jūroje vis labiau šėlo audra. ¹² Jis atsakė jiems: „Imkite mane ir meskite į jūrą, kad jūra nurimtų. Žinau, kad per mane jus užklupo ši baisi audra.“ ¹³ Nepaisydami to, jūreiviai yrėsi iš visų jėgų, stengdamiesi grįžti į sausumą, bet nepajėgė, nes jūra vis labiau ir labiau šėlo. ¹⁴ Tad jie šaukėsi VIEŠPATIES: „VIEŠPATIE, prašome, maldaujame, neleisti mums žūti dėl šio vyro gyvybės! Nelaikyk mūsų kaltais už nekalto kraujo praliejimą, nes kaip tu, VIEŠPATIE, norėjai, taip ir padarei.“ ¹⁵ Tuomet jie paėmė Joną, įmetė jį į jūrą, ir jūra liovėsi šėlusi. ¹⁶ Apimti didelės VIEŠPATIES baimės, vyrai aukojo VIEŠPAČIUI aukas ir davė įžadus.

¹ Bet VIEŠPATS parūpino didžuvę, kad ji prarytų Joną. Ir žuvies pilve Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis. ² Būdamas žuvies pilve, Jona meldėsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui. ³ Jis sakė:

„Savo nelaimėje šaukiausi VIEŠPATIES,

ir jis man atsiliepė.

Iš Šeolo pilvo šaukiau,

ir tu išgirdai mano balsą!

⁴ Tu įmetei mane į bedugnę,

į jūros širdį.

Mane prarijo vandenys,

apsėmė visi tavo vandenų srautai ir vilnys.

⁵ Tuomet tariau: ‘Iš tavo Artumo esu išguitas!

Kaip vėl regėsiu tavo šventąją buveinę?

⁶ Vandenys užliejo mane ligi kaklo,

bedugnė prarijo mane,

jūros dumbliai apraizgė man galvą

⁷ prie kalnų papėdės.

Nužengiau į kraštą,

kurio velkės užsklendė mane amžinai.

Bet tu, VIEŠPATIE, mano Dieve,

iškėlei mano gyvastį iš kapo.

⁸ Mano gyvasčiai vis labiau gęstant,

atminiau VIEŠPATĮ, ir

mano malda pasiekė tave

tavo šventojoje buveinėje.

⁹ Tuščius stabus garbinantieji

atsisako savo gailestingumo šaltinio,

¹⁰ o aš padėkos giesmę tau aukosiu,

duotą įžadą įvykdysiu.

Išgelbėjimas ateina iš VIEŠPATIES!’“

¹¹ Tuomet VIEŠPATS paliepė žuviai išspjauti Joną į sausumą.

¹ Antrąkart Joną pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau.“ ³ Paklusdamas VIEŠPATIES žodžiui, Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę. O Ninevė buvo labai didelis miestas; jį pereiti reikėjo trijų dienų. ⁴ Jona pradėjo kelionę per miestą, ir, eidamas pirmos dienos kelią, skelbė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ ⁵ Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutinėmis.

⁶ Kai žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo nuo sosto, nusivilko drabužius, apsisiautė ašutine ir sėdosi į pelenus. ⁷ Paskui jis įsakė paskelbti Ninevėje: „Karaliaus ir jo didžiūnų įsakymu joks žmogus ar gyvulys nelies jokio maisto; raguočiai ir avys tenebūna ganomi ir vandens tenegeria. ⁸ Žmonės ir gyvuliai bus apvilkti ašutinėmis ir visu balsu tesišaukia VIEŠPATIES. Visi tesigręžia nuo savo nedorų kelių ir nuo smurto. ⁹ Kas žino? Gal Dievas pasigailės ir atleis, gal sulaikys savo degantį įniršį, ir mes nežūsime.“

¹⁰ Pamatęs, ką jie padarė ir kaip nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To jis nebepadarė.

¹ Tai labai suerzino Joną. Jis buvo įširdęs. ² Todėl meldėsi VIEŠPAČIUI ir sakė: „O VIEŠPATIE! Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to pirma ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti. ³ Tad, VIEŠPATIE, maldauju atimti man gyvybę, nes geriau man mirti, negu gyventi.“ ⁴ O VIEŠPATS tarė jam: „Ar dera tau taip širsti?“ ⁵ Tuomet Jona išėjo iš miesto, apsistojo jo rytinėje pusėje ir pasidarė pastogę. Atsisėdo jos pavėsyje ir laukė, kas toliau atsitiks miestui.

⁶ VIEŠPATS Dievas parūpino plačialapį augalą, išaugindamas jį virš Jonos, kad teiktų pavėsį jo galvai ir apgintų nuo blogos nuotaikos. Augalu Jona buvo labai patenkintas. ⁷ Bet rytojaus dienai auštant, Dievas pasiuntė kirminą, kuris taip pakando augalą, kad jis nudžiūvo. ⁸ Saulei patekėjus, Dievas pasiuntė karštą rytų vėją. Saulė taip kepino Jonos galvą, kad jis alpo ir šaukėsi mirties. Jis sakė: „Geriau man mirti, negu gyventi.“

⁹ Tada Dievas tarė Jonai: „Argi dera tau širsti dėl to augalo?“ Jis atsakė: „Taip! Mirsiu nuo širdgėlos.“ ¹⁰ Tuomet VIEŠPATS pasakė: „Tu gailiesi augalo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai; jis išdygo per vieną naktį ir per vieną naktį pradingo. ¹¹ Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?“