¹ Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. ² Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. ³ Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ⁴ ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. ⁵ Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ ⁶ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. ⁷ Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ ⁸ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. ⁹ Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. ¹⁰ Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ ¹¹ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“

Pasaulio šviesa

¹² Jėzus vėl prabilo:

„Aš ­ pasaulio šviesa.

Kas seka manimi,

nebevaikščios tamsybėse,

bet turės gyvenimo šviesą.“

¹³ Fariziejai jam prikišo: „Tu pats apie save liudiji; tavo liudijimas netikras.“ ¹⁴ Jėzus jiems atsakė:

„Nors aš ir liudiju pats apie save,

mano liudijimas yra tikras,

nes aš žinau, iš kur esu atėjęs

ir kur einu.

O jūs nežinote, nei iš kur aš atėjęs,

nei kur einu.

¹⁵ Jūs teisiate kūniškai,

o aš neteisiu nė vieno.

¹⁶ Jeigu aš ir teisčiau,

mano sprendimas būtų teisingas,

nes aš ne vienas,

bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas.

¹⁷ Ir jūsų Įstatyme parašyta,

jog dviejų žmonių liudijimas tikras.

¹⁸ Taigi liudiju aš pats apie save,

ir apie mane liudija mane atsiuntęs Tėvas.“

¹⁹ Jie paklausė: „O kurgi tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė:

„Jūs nepažįstate nei manęs,

nei manojo Tėvo.

Jei pažintumėte mane,

pažintumėte ir mano Tėvą.“

²⁰ Tuos žodžius jis pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.