Sielvartas dėl tautos

¹⁸ Mano liūdesys nepagydomas,

mano širdis pasiligojusi.

¹⁹ Štai vargšės dukters, mano tautos, šauksmas

aidi skersai išilgai kraštą:

„Nejau VIEŠPATIES nėra Sione?

Argi nebėra ten jo karaliaus?

Kodėl jie skaudina mane savo stabais,

savo beverčiais svetimais dievais?

²⁰ Pjūtis jau praėjo,

vasara pasibaigė,

bet mes tebesame neišgelbėti!“

²¹ Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane;

aš baisiai nusiminęs, siaubas apėmė mane.

²² Ar nėra balzamo Gileade,

ar nėra ten gydytojo?

Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda?

²³ O, kad mano galva būtų vandenys,

mano akys ­ ašarų šaltinis!

Dieną naktį raudočiau

dėl dukters, mano tautos, užmuštųjų.