15 Ak, tu žinai! VIEŠPATIE, atmink mane! Pasirūpink manimi! Atkeršyk už mane mano persekiotojams! Nepasiduok savo kantrybei! Neleisk man pražūti ir atmink, jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus! 16 Gavęs tavo žodžius, juos ryte prarijau; tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve! 17 Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis. Tavo rankos paliestas, vienišas sėdėjau, nes mane pripildei apmaudo. 18 Kodėl mano skausmui nėra galo, o mano žaizda tokia pikta, jog nesiduoda gydoma? Ak, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis, vandenys, kuriais negalima pasitikėti! 19 Taip kalba VIEŠPATS: „Jei atsigręši, atnaujinsiu tave, ir vėl būsi mano tarnas. Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas nevertinga, tu vėl būsi tarsi mano lūpos. Tegu jie gręžiasi į tave, o tu nesigręžk į juos! 20 Tuomet padarysiu tave šiai tautai tvirtu vario mūru. Nors jie ir puls tave, tavęs neįveiks, nes aš esu su tavimi, kad tau padėčiau ir tave gelbėčiau, tai VIEŠPATIES žodis. 21 Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų, iš negailestingų nagų tave išvaduosiu.“ | 
