¹ VIEŠPATIES žodis Jeremijui apie sausrą.

² „Judo karalystė liūdi.

Jos miestų vartai sunykę,

žmonės guli ant žemės iš sielvarto,

o iš Jeruzalės kyla šauksmas.

³ Jos didžiūnai siunčia tarnus vandens;

tie nueina prie talpyklų, bet vandens neranda

ir sugrįžta tuščiais ąsočiais.

Nusigandę ir sumišę, jie užsidengia galvas.

⁴ Sustojo darbas laukuose,

nes krašte nebuvo lietaus.

Artojai nusigandę, jie užsidengia galvas.

⁵ Net briedė laukuose pameta atsivestą jauniklį,

nes nėra žolės.

⁶ O laukiniai asilai stovi ant plikų kalvų,

dvėsuodami kaip šakalai;

jų akys apsiblaususios, nes trūksta pašaro.“

⁷ Nors mūsų kaltės ir liudija prieš mus,

gelbėk, VIEŠPATIE, dėl savo vardo!

Nors mūsų atsimetimai nesuskaičiuojami,

nors mes nusidėjome tau,

⁸ tu ­ Izraelio viltis, VIEŠPATIE,

jo gelbėtojas nelaimėje!

Kodėl esi lyg svetimas šiame krašte,

lyg pakeleivis, užėjęs tik pernakvoti?

⁹ Kodėl esi lyg staigmenos pritrenktas žmogus,

lyg galiūnas, negalintis išgelbėti?

Juk tu esi tarp mūsų, VIEŠPATIE,

tavo vardu mes vadinami;

neapleisk mūsų!