BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2024 12 22 Sekmad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Jeremijo knygaSkyrius: 12

 Jeremijo knyga
  
 Jeremijo skundas
  
Jer 12

1 Teisus tu liktum, VIEŠPATIE,

jeigu įsivelčiau į ginčus su tavimi.

O vis dėlto turiu nusiskųsti tavimi.

Kodėl sėkmė lydi nedorėlius?

Kodėl visi sukčiai tarpsta?

2 Tu juos pasodinai, ir jie suleido šaknis;

vešliai sau auga ir net vaisių neša.

Tu jų lūpose,

bet toli nuo jų širdies.

3 VIEŠPATIE, tu tikrai mane pažįsti; permatai mane,

ištiri mano širdį

ir žinai, kad ji tavo rankose.

Išgaudyk juos kaip avis skerdimui,

atskirk juos nuo kitų žudymo dienai.

4 Kiek ilgai dar turės kraštas liūdėti

ir žolė visur laukuose vysti?

Argi turi gaišti gyvuliai ir paukščiai dėl to,

kad nedorai elgiasi jo gyventojai?

O jie sau sako: „Dievas nemato, ką mes darome!“

Dievo atsakas

5 „Jei lenktynės su pėsčiaisiais tave nuvargino,

tai kaip galėsi varžytis su raiteliais?

Jei tu jautiesi saugus tik ramiame krašte,

tai ką gi darysi Jordano brūzgynuose?

6 Juk net tavo broliai ir namiškiai

klastingai pasielgė su tavimi.

Net jie pakeltu balsu rėkia tau už nugaros.

Nepasitikėk jais,

nors jie ir draugiškai kreiptųsi į tave.

7 Palikau savo Namus, atmečiau savo paveldą.

Savo numylėtinę atidaviau jos priešams į rankas.

8 Mano paties tauta prieš mane atsigręžė

kaip liūtas miške.

Kadangi ji pakėlė balsą prieš mane,

elgiuosi su ja kaip su priešu.

9 Mano tauta ­ lyg paukštis,

iš visų pusių puolamas plėšriųjų paukščių.

Eikite šen! Rinkitės, visi laukų žvėrys!

Ateikite ir rykite!

10 Daug piemenų nusiaubė mano vynuogyną,

nutrypė kojomis mano paveldą.

Jie pavertė mano žavųjį lauką

apleista dykyne, 11 padarė jį niūria dykyne;

nuniokotas jis guli prieš mane.

Visas kraštas nuniokotas,

bet nė vienas to neima į širdį.

12 Ant visų dykynės kalvų įsikūrė plėšikai,

nes VIEŠPATIES kalavijas ryja žemę

nuo vieno krašto iki kito.

Nėra ramybės žmonėms.

13 Jie pasėjo kviečius, o pjauna erškėčius;

nusiplūkė be jokios naudos.

Jie kenčia dėl savo pjūties,

dėl liepsnojančio VIEŠPATIES pykčio.“

14 Taip kalba VIEŠPATS: „Turiu šį tą pasakyti visiems savo nedoriems kaimynams, naikinantiems paveldą, kurį daviau savo tautai Izraeliui kaip nuosavybę. Štai išrausiu juos iš jų žemių, o Judo namus išrausiu iš jų tarpo. 15 Tačiau kai būsiu išrovęs, vėl pasigailėsiu ir parvesiu kiekvieną į jo paveldą ir į jo kraštą. 16 Ir tuomet, jei iš tikrųjų mokysis eiti mano tautos keliu, jie prisieks mano vardu: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ Jie, pirma mokę mano tautą prisiekinėti Baalu, turės vietos mano tautoje. 17 „Bet jeigu nepaklausys, tą tautą išrausiu ir visiškai sunaikinsiu,“ ­ tai VIEŠPATIES žodis.

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Jeremijo knygaSkyrius: 12

Jeremijo knygaSkyrius: 13

 Jeremijo knyga
  
 Palyginimai ir įspėjimai
  
Jer 13

1 Štai ką man sako VIEŠPATS: „Eik ir nusipirk lininį juosmens aprišalą, nešiok jį ant strėnų. Nemerk jo į vandenį.“ 2 Nusipirkau juosmens aprišalą, kaip VIEŠPATS liepė, ir nešiojau ant strėnų. 3 Mane vėl pasiekė VIEŠPATIES žodis: 4 „Pasiimk juosmens aprišalą, kurį nusipirkai ir nešioji, nueik prie Perato ir paslėpk jį uolos plyšyje.“ 5 Nuėjau prie Perato, kaip VIEŠPATS buvo liepęs, ir paslėpiau jį uolos plyšyje. 6 Praėjus daug laiko, VIEŠPATS man tarė: „Dabar vėl eik prie Perato ir parsinešk juosmens aprišalą, kurį buvau liepęs ten paslėpti.“ 7 Nuėjau vėl prie Perato, susiieškojau ir pasiėmiau juosmens aprišalą iš tos vietos, kurioje buvau paslėpęs. Žinoma, juosmens aprišalas buvo sutrūnijęs ir niekam tikęs! 8 Tada mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: 9 „Taip kalba VIEŠPATS. Lygiai taip supūdysiu įžūlųjį Judo išdidumą ir įžūlųjį Jeruzalės išdidumą. 10 Nedoroji tauta, atsisakanti klausyti mano žodžių, besielgianti pagal savo širdies užsispyrimą, einanti paskui svetimus dievus, jiems tarnaujanti ir juos garbinanti, taps kaip šis juosmens aprišalas, kuris niekam nebetinka. 11 Kaip juosmens aprišalas priglūsta žmogui prie strėnų, taip aš buvau priglaudęs visus Izraelio namus ir visus Judo namus prie savęs, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ idant jie būtų mano tauta, garsintų mano vardą, garbę ir didingumą. Tačiau jie nenorėjo klausyti.

12 Perduok jiems ir šį žodį: ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. „Vynui skirti ąsočiai pripildomi vyno!“ Jeigu jie tau atsakys: „Argi mes patys nežinome, kad vynui skirti ąsočiai turėtų būti pripildomi vyno?“ ­ 13 pasakyk jiems: „Taip kalba VIEŠPATS. Saugokitės! Nugirdysiu iki girtumo visus šito krašto gyventojus: karalius, Dovydo soste sėdinčius, kunigus ir pranašus, visus Jeruzalės žmones. 14 Sudaužysiu juos vieną į kitą, senus ir jaunus drauge“, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ Nei gailestingumas, nei užuojauta, nei švelnumas ­ niekas manęs nesulaikys, kad jų nesunaikinčiau.’“

15 Klausykitės ir įsidėmėkite!

Nesipuikuokite, nes VIEŠPATS kalba!

16 „Teikite šlovę VIEŠPAČIUI, savo Dievui,

kol dar nesutemo,

kol dar prieblandoje jūsų kojos neklupinėja ant kupstų,

kol dar jūsų lauktoji šviesa nepavirto niūria tamsa,

nepersimainė į tamsius debesis.

17 Bet jeigu jūs į tai nekreipsite dėmesio,

išliesiu slapta daug ašarų dėl jūsų išdidumo.

Be perstojo plūs mano akys ašaromis,

nes VIEŠPATIES kaimenė genama į tremtį.

18 Sakykite karaliui ir karaliaus motinai:

‘Lipkite žemyn nuo savo sostų,

sėskitės žemai,

nes nukrito nuo jūsų galvų

jūsų puikiosios karūnos.’

19 Negebo miestai apgulti,

nėra kam jų gelbėti.

Visi Judo žmonės nušluoti į tremtį,

visi ištremti.

20 Pakelk akis, Jeruzale!

Pasižiūrėk, kaip jie ateina iš šiaurės!

Kurgi ta kaimenė, kuri buvo tau patikėta,

kaimenė, kuria taip didžiuojiesi? 21 Ką tu sakysi, kai užpuls tave kaip užkariautojai

tie, kuriuos tu mokei būti meilužiais?

Ar nesurems tavęs skausmai,

kaip suremia gimdančią moterį?

22 Kai klausi širdyje: ‘Kodėl man taip atsitiko?’ ­

žinok, kad dėl savo didžios kaltės esi apnuoginta

ir prievartaujama.

23 Argi gali etiopas pakeisti savo odą,

o leopardas ­ savo dėmes?

Tad ar, įgudę blogai elgtis,

galėtumėte daryti gera?

24 Tarsi vėtomus pelus išblaškysiu juos,

dykumos vėjui papūtus!

25 Toks bus tavo likimas,

mano tau atseikėta dalia, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­

dėl to, kad mane pamiršai

ir pasitikėjai melu.

26 Aš pats užversiu tavo sijoną tau ant galvos,

kad pasirodytų tavo gėda.

27 Tavo svetimavimą, tavo gašlų žvengimą,

tavo begėdišką pasileidimą,

jūsų gėdingus darbus aš matau ant kalvų ir laukuose.

Ak, vargas tau, Jeruzale, nes tu nenori būti švari!

Kiek ilgai?“

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Jeremijo knygaSkyrius: 13

Jeremijo knygaSkyrius: 14

 Jeremijo knyga
  
 Didžioji sausra
  
Jer 14

1 VIEŠPATIES žodis Jeremijui apie sausrą.

2 „Judo karalystė liūdi.

Jos miestų vartai sunykę,

žmonės guli ant žemės iš sielvarto,

o iš Jeruzalės kyla šauksmas.

3 Jos didžiūnai siunčia tarnus vandens;

tie nueina prie talpyklų, bet vandens neranda

ir sugrįžta tuščiais ąsočiais.

Nusigandę ir sumišę, jie užsidengia galvas.

4 Sustojo darbas laukuose,

nes krašte nebuvo lietaus.

Artojai nusigandę, jie užsidengia galvas.

5 Net briedė laukuose pameta atsivestą jauniklį,

nes nėra žolės.

6 O laukiniai asilai stovi ant plikų kalvų,

dvėsuodami kaip šakalai;

jų akys apsiblaususios, nes trūksta pašaro.“

7 Nors mūsų kaltės ir liudija prieš mus,

gelbėk, VIEŠPATIE, dėl savo vardo!

Nors mūsų atsimetimai nesuskaičiuojami,

nors mes nusidėjome tau,

8 tu ­ Izraelio viltis, VIEŠPATIE,

jo gelbėtojas nelaimėje!

Kodėl esi lyg svetimas šiame krašte,

lyg pakeleivis, užėjęs tik pernakvoti?

9 Kodėl esi lyg staigmenos pritrenktas žmogus,

lyg galiūnas, negalintis išgelbėti?

Juk tu esi tarp mūsų, VIEŠPATIE,

tavo vardu mes vadinami;

neapleisk mūsų!

10 Taip kalba VIEŠPATS šiai tautai:

„Iš tikrųjų jie taip mėgsta klaidžioti,

kad net savo kojų netausoja.

Todėl jie nemieli VIEŠPAČIUI.

Dabar jis atmins jų kaltę ir nubaus už jų nuodėmes.“

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Jeremijo knygaSkyrius: 14