¹ Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS pasakė apie jus, Izraelio namai!

² Taip kalba VIEŠPATS:

„Nemėgdžiokite tautų elgesio,

nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute,

nors dėl jų tautos ir nuogąstauja.

³ Ką tautos tiki, tai gryna apgaulė,

nes stabas ­ tik rąstigalis iš miško medžio,

išskobtas meistro skaptuku,

⁴ papuoštas auksu ar sidabru,

prikaltas plaktuku ir vinimis,

kad nenugriūtų.

⁵ It paukščių baidyklės melionų darže,

jie negali kalbėti.

Juos reikia nešioti,

nes patys jie nepaeina.

Nebijokite jų, nes jie negali

nei žalos padaryti, nei naudos atnešti.“

⁶ Tokio, kaip tu, VIEŠPATIE, kito nėra!

Didingas tu, didinga tavo vardo galybė!

⁷ Kas gali tavęs nebijoti, tautų Karaliau?

Tai pridera tau,

nes tarp visų išminčių tautose,

visų tautų valdose,

tokio, kaip tu, kito nėra!

⁸ Visi kaip vienas jie be žado ir be jausmo;

tad ką jie gali išmokti iš medinių stabų?

⁹ Jie ­ iš Taršišo atvežtas,

plaktuku kalstytas sidabras

ir auksas iš Ufazo!

Jie ­ meistro išmonė

ir auksakalio rankų darbas.

Violetinis ir purpurinis jų apdaras.

Visi ligi vieno jie ­ nagingų amatininkų dirbiniai.

¹⁰ VIEŠPATS ­ tikrai Dievas,

jis ­ gyvasis Dievas, amžinasis Karalius.

Nuo jo pykčio dreba žemė,

jo apmaudo nepajėgia pakelti tautos.

¹¹ Taip sakysite jiems: „Dievai, kurie nei dangaus, nei žemės nesukūrė, pradings nuo žemės ir iš po dangaus skliauto!“

¹² Jis sukūrė žemę savo galybe,

padėjo pasaulio pamatus savo išmintimi,

išskleidė dangaus skliautą savo išmone.

¹³ Kai sugriaudžia jo balsas,

šniokščia vandenys dangaus skliaute.

Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių,

padaro tviskančius žaibus lietui,

išleidžia viesulus iš aptvarų.

¹⁴ Kiekvienas žmogus ­ kvailas, nesupratingas;

sau pačiam gėdą daro auksakalys savo stabais,

nes nuliejo apgaulę, be gyvybės alsavimo.

¹⁵ Jie niekam tikę, vien juoko verti.

Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip nebuvę.

¹⁶ Nepanaši į juos Jokūbo dalis;

jis ­ visa ko kūrėjas,

Izraelis ­ jo paveldo gentis,

o jo vardas ­ Galybių VIEŠPATS.

Siaubas krašte

¹⁷ Susidėk ryšulį ir palik kraštą,

apgultasis mieste!

¹⁸ Juk taip kalba VIEŠPATS:

„Štai šį kartą gyventojus tikrai išblokšiu iš krašto,

taip prislėgsiu, kad jie pajus!“

¹⁹ Vargas man! Aš žuvęs!

Mano žaizda nepagydoma.

O aš tariau: „Tai tik liga;

aš galiu ją ištverti.“

²⁰ Mano palapinė nusiaubta,

visos jos virvės nutrauktos.

Mano vaikai paliko mane, jų nebėra;

niekas mano palapinės nebestatys,

nėra, kas išskleistų mano palapinės dangas.

²¹ Ganytojai buvo kvaili,

neieškojo VIEŠPATIES,

todėl ir nelydėjo jų sėkmė,

o visos jų kaimenės buvo išvaikytos.

²² Klausykis! Girdėti ūžesys!

Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis,

kad paverstų Judo miestus ty´rais,

šakalų landyne.

Malda

²³ Aš žinau, VIEŠPATIE,

kad ne žmogus sau kelią lemia.

Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio,

nei savo žingsnius gyvenime pakreipti.

²⁴ Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku,

ne su pykčiu, idant niekais mūsų nepaverstum.

²⁵ Savo pyktį išliek ant tautų,

kurios tavęs nepripažįsta,

ir ant tų karalijų,

kurios tavo vardo nesišaukia.

Juk jos surijo Jokūbą, sunaikino jį,

nuniokojo jo sodybas!

¹ Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Klausykitės šios Sandoros nuostatų! ² Paskelbk juos Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams, ³ sakydamas: ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Prakeiktas žmogus, kuris nesilaiko šios Sandoros nuostatų, ⁴ nuostatų, kuriais įpareigojau jūsų tėvus tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, iš tos geležies lydyklos, būtent: Pakluskite man ir laikykitės jų, kaip įsakiau, kad būtumėte mano tauta, o aš būčiau jūsų Dievas, ⁵ idant galėčiau ištesėti priesaiką, kurią daviau jūsų tėvams, jog duosiu jiems kraštą, plūstantį pienu ir medumi, tą kraštą, kurį šiandien turite.’“ ­ „Tikrai taip, VIEŠPATIE!“ ­ atsakiau.

⁶ VIEŠPATS man tarė: „Paskelbk visus šiuos nuostatus Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, sakydamas: ‘Klausykite šios Sandoros nuostatų ir vykdykite juos.’ ⁷ Juk aš primygtinai vis įspėdavau ir įspėdavau jūsų tėvus paklusti man, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, ir nesilioviau tai daręs iki šios dienos. ⁸ Bet jie neklausė, nekreipė nė dėmesio. Visi kaip vienas elgėsi pagal savo nedoros širdies polinkius. Todėl užleidau ant jų visas bausmes pagal šios Sandoros nuostatus, kurių jie nesilaikė, kaip buvau jiems įsakęs.“

⁹ VIEŠPATS tarė man: „Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai surengė suokalbį. ¹⁰ Jie grįžo prie nusikaltimų savo protėvių, kurie atsisakė klausyti mano žodžių. Be to, jie nuėjo pas svetimus dievus jų garbinti, o Sandorą, kurią buvau sudaręs su jų tėvais, Izraelio namai ir Judo namai sulaužė.“ ¹¹ Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, siųsiu jiems nelaimę, kurios jie nepajėgs išvengti. Nors jie manęs šauksis, aš jų negirdėsiu. ¹² Kai Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie degina aukas, kad gelbėtų, tie dievai nelaimėje jiems nieko nepadės.

¹³ Kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai!

Kiek Jeruzalėje gatvių,

tiek aukurų pasistatėte Gėdai,

aukurų aukoms Baalui deginti.

¹⁴ O tu nesimelsk už šią tautą! Neužtark jų nei prašymu, nei malda! Aš negirdėsiu, kai jie šauksis manęs savo nelaimės metu.“

¹⁵ Kokią teisę turi mano mylimoji būti mano Namuose,

kai ji daro bjaurius darbus?

Ar gali įžadai ir aukų mėsa atitolinti

nuo tavęs nelaimę?

Argi per juos pabėgsi nuo pavojaus?

¹⁶ „Žaliuojantis alyvmedis, malonus akims“ ­

taip VIEŠPATS praminė tave.

Bet dabar jis tarsi didžiu perkūno trenksmu

padega jo lapus, ir liepsnoja jo šakos.

¹⁷ Galybių VIEŠPATS, kuris tave pasodino, nutarė siųsti tau nelaimę už nedorus Izraelio ir Judo namų darbus. Degindami aukas Baalui, jie įpykdė mane.

Suokalbis prieš Jeremiją

¹⁸ VIEŠPATS man tai apreiškė, aš buvau įspėtas.

Tik tada tu leidai man permatyti jų užmačias!

¹⁹ Mat aš buvau lyg patiklus avinėlis, vedamas pjauti,

ir net nenujaučiau,

kad jie slapta prieš mane mezga sąmokslus:

„Sunaikinkime medį su jo vaisiais,

išraukime jį iš gyvųjų žemės,

kad jo nė vardas nebebūtų minimas.“

²⁰ Bet tu, Galybių VIEŠPATIE, sprendi teisingai,

ištiri jausmus ir širdį!

Leisk man pamatyti, kaip jiems keršysi,

nes tau patikėjau savo reikalą!

²¹ Todėl taip kalba VIEŠPATS Anatoto žmonėms, besistengiantiems mane užmušti ir sakantiems: „Nepranašauk VIEŠPATIES vardu, jeigu nenori mirti nuo mūsų rankos.“ ²² Taigi taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Tikėk manimi, nubausiu juos! Jų jauni vyrai kris nuo kalavijo, jų sūnūs ir dukterys mirs iš bado. ²³ Neliks jiems jokio likučio, nes sukelsiu nelaimę prieš Anatoto žmones ­ jų pražūties metą.“