¹ VIEŠPATIE, tu ­ mano Dievas;

garbinsiu tave, šlovinsiu tavo vardą,

nes tu įvykdei nuostabius užmojus;

visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai,

ką prieš amžius nutarei.

² Miestus pavertei akmenų krūvomis,

tvirtoves ­ griuvėsiais.

Nedorėlių rūmai ­ jau ne miestas;

jie niekuomet nebus atstatyti.

³ Šlovins tave dėl to galingos tautos žmonės,

drebės prieš tave žiauriųjų tautų miestai.

⁴ Silpnieji ir bejėgiai bėgo prie tavęs,

ir tu buvai vargšų prieglauda varge,

pastogė nuo lietaus, paunksmė nuo kaitros.

Nors žiauriųjų siautulys ­ kaip žiemos liūtis,

⁵ tu, kaip kaitra sausros metu,

nutildai nedorėlių triukšmą;

kaip debesies šešėlis švelnina kaitrą,

taip tu nutildai žiauriųjų pergalės šauksmus.

⁶ Galybių VIEŠPATS surengs šiame kalne visoms tautoms

puotą su skaniausiais valgiais,

puotą su parinktais vynais,

pokylį su sultingais, gardžiais patiekalais

ir grynais, rinktiniais vynais.

⁷ Šiame kalne jis nukels tą šydą,

kuris dengia visas gimines,

tą nuometą, kuris gobia visas tautas.

⁸ Jis visiems laikams sunaikins mirtį.

Viešpats DIEVAS nušluostys ašaras nuo visų veidų.

Savo tautos gėdą jis pašalins visur žemėje.

Tikrai tai įvyks, nes taip kalbėjo VIEŠPATS!