¹⁷ Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų ­ jis, kuris buvo gavęs pažadus, ¹⁸ kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko. ¹⁹ Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį. ²⁰ Taip pat Izaokas tikėdamas laimino ateičiai Jokūbą ir Ezavą. ²¹ Tikėdamas Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir parimo ant savo lazdos drūtgalio. ²² Tikėdamas merdintis Juozapas paminėjo Izraelio vaikų išėjimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.

²³ Tikėdami tris mėnesius slėpė gimusį Mozę gimdytojai, nes matė, koks kūdikėlis dailus, ir nepabūgo valdovo įsakymo. ²⁴ Užaugęs Mozė tikėdamas atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. ²⁵ Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. ²⁶ Jis Mesijo paniekinimą laikė didesniu lobiu negu Egipto turtus, nes žvelgė į atpildą. ²⁷ Tikėdamas jis paliko Egiptą ir nepabūgo karaliaus rūstybės. Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį. ²⁸ Tikėdamas jis šventė Velykas ir šlakstė krauju, kad angelas naikintojas nepaliestų jų pirmagimių. ²⁹ Tikėdama tauta perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.

³⁰ Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui. ³¹ Dėl tikėjimo paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais, nes buvo taikingai priėmusi žvalgus.