¹ Paskui aš regėjau: štai atsivėrė vartai danguje, ir pirmasis balsas, kurį buvau girdėjęs man gaudžiant tarsi trimitą, kalbėjo: „Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti.“ ² Bematant mane ištiko dvasios pagava. Ir štai danguje stovėjo sostas, o soste buvo Sėdintysis. ³ Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą. ⁴ Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai. ⁵ Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo priešais sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios. ⁶ Priešais sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio. ⁷ Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tarytum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį. ⁸ Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių. Ir be perstojo, dieną ir naktį, jos šaukė:

„Šventas, šventas, šventas

Viešpats, visagalis Dievas,

kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“

⁹ Ir kiekvieną kartą, kai Sėdintįjį soste, Gyvąjį per amžių amžius, būtybės šlovindavo, garbindavo ir jam dėkodavo, ¹⁰ dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintijį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami:

¹¹ „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve,

priimti šlovę, pagarbą ir galybę,

nes tu visa sutvėrei,

tavo valia visa yra ir buvo sutverta.“