¹ Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar tai tiesa?“ ² O Steponas prabilo:

„Broliai ir tėvai, pasiklausykite! Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną, ³ ir įsakė: Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu. ⁴ Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas jam liepė persikelti į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate. ⁵ Bet čia jam nedavė nuosavybėn nė pėdos žemės, tik pažadėjo šitą kraštą atiduoti jam ir jo palikuonims, nors jis buvo bevaikis. ⁶ Taigi Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti bei skriaudžiami. ⁷ Tačiau, ­ tarė Dievas, ­ aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie iškeliaus ir tarnaus man šitoje vietoje. ⁸ Ir tuomet jis sudarė su juo apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų. ⁹ Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą, bet Dievas buvo su juo. ¹⁰ Jis išgelbėjo Juozapą iš visų vargų ir suteikė malonės bei išminties Egipto karaliaus ­ faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju. ¹¹ Tuomet visą Egiptą ir Kanaaną ištiko badas ir baisi nelemtis. Taip pat ir mūsų protėviai negalėjo rasti sau maisto. ¹² Išgirdęs, kad Egipte galima gauti javų, Jokūbas ten išsiuntė mūsų protėvius pirmą kartą, ¹³ o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo kilmę. ¹⁴ Tuomet Juozapas pasiuntė [brolius] parkviesti savo tėvo Jokūbo ir visos šeimynos ­ septyniasdešimt penkių asmenų. ¹⁵ Šitaip Jokūbas nukeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų protėviai. ¹⁶ Jie buvo pargabenti į Sichemą ir palaidoti kapuose, kuriuos Abraomas už pinigus buvo nupirkęs Sicheme iš Emoro vaikų.

¹⁷ Artinantis metui pažado, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte, ¹⁸ kol Egipte ėmė viešpatauti kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą. ¹⁹ Jis ėmė klastingai elgtis su mūsų tauta, versdamas mūsų protėvius išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi. ²⁰ Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Jis išbuvo tris mėnesius savo tėvo namuose, ²¹ o kai buvo išmestas, jį pasiėmė auginti faraono duktė ir įsūnijo. ²² Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais. ²³ Kai jis sulaukė keturiasdešimt metų, jam kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus. ²⁴ Kartą, pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. ²⁵ Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato. ²⁶ Kitą dieną jis pasirodė tarp kelių susivaidijusių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: ,Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vieni kitus?’ ²⁷ Bet tasai, kuris buvo nuskriaudęs artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju? ²⁸ Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?’ ²⁹ Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir tapo išeiviu Madiano krašte, o ten jam gimė du sūnūs.