¹ Tuomet Agripa tarė Pauliui: „Tau leidžiama paaiškinti savo bylą.“ Ir Paulius, pamojęs ranka, pradėjo apsigynimo kalbą:

² „Karaliau Agripa! Esu laimingas, galėdamas šiandien tavo akivaizdoje gintis nuo visų žydų kaltinimų, ³ juo labiau, kad tau pažįstami visi žydų papročiai ir ginčijami klausimai. Todėl prašau kantriai manęs išklausyti.

⁴ Visi žydai žino apie mano gyvenimą nuo jaunystės, ir kaip jis prabėgo iš pradžių mano tautoje, Jeruzalėje. ⁵ Jie pažįsta mane nuo seno ir, jei norėtų, galėtų paliudyti, kad aš kaip fariziejus gyvenau, laikydamasis griežčiausios mūsų tikėjimo krypties. ⁶ Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų protėviams. ⁷ Jo išsipildant tikisi sulaukti mūsų dvylikos giminių tauta, stropiai tarnaudama Dievui dieną ir naktį. Dėl šios vilties, karaliau, ir įskundė mane žydai. ⁸ Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?

⁹ Kitados ir aš maniau, kad mano pareiga visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu. ¹⁰ Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų įmesdinau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau. ¹¹ Dažnai įvairiose sinagogose grasinimais verčiau juos piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose.

¹² Tais pačiais tikslais aš keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą. ¹³ Kelyje vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir mano kelionės draugus iš dangaus apsiautė šviesa, skaistesnė už saulę. ¹⁴ Mes visi parpuolėme žemėn, o aš išgirdau balsą, kuris man sakė hebrajiškai: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną! ¹⁵ Aš paklausiau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. ¹⁶ Bet kelkis ir laikykis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu. ¹⁷ Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu, ¹⁸ kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės ­ į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais.’ ¹⁹ Todėl, karaliau Agripa, negalėjau būti neklusnus dangaus apreiškimui. ²⁰ Iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visoje Judėjoje ir pagonijoje ėmiau skelbti, kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi atsivertimą liudijančių darbų.

²¹ Už tai žydai sugriebė mane šventykloje ir mėgino užmušti. ²² Bet, Dievo padedamas, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė, ²³ būtent, jog Mesijas kentės, jog, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, paskelbs šviesą tautai ir pagonims.“

Klausytojų atsiliepimai

²⁴ Jam taip aiškinant, Festas garsiai sušuko: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto.“ ²⁵ Paulius atsiliepė: „Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet kalbu tiesos ir sveiko proto žodžius. ²⁶ Šiuos dalykus žino karalius, kuriam aš taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, juoba kad šitai dėjosi ne kur nors užkampyje. ²⁷ Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Aš žinau, kad tiki.“ ²⁸ Agripa atsakė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti...“ ²⁹ Paulius palinkėjo: „Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!“

³⁰ Tuomet pakilo karalius, valdytojas, Berenikė ir kiti svečiai. ³¹ Išeidami jie kalbėjosi: „Šitas žmogus niekuo nenusipelnė mirties ar pančių.“ ³² Agripa Festui pareiškė: „Būtų buvę galima paleisti šį žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus.“