¹ Viešpats DIEVAS parodė man šitokį dalyką. Žiūriu, jis kuria skėrius tuo metu, kai buvo pradėjęs želti atolas; tai buvo atolas po karaliaus šienapjūtės. ² Kai jie baigė ryti visą krašto žolę, aš tariau:

„Viešpatie DIEVE, atleisk, maldauju tave!

Kaip gali Jokūbas tai pakelti?

Jis toks mažas!“

³ VIEŠPAČIUI jo pagailo.

„To nebus“, ­ tarė VIEŠPATS.

⁴ Viešpats DIEVAS parodė man šitokį dalyką. Žiūriu, Viešpats DIEVAS baudžia ugnimi. Ji prarijo didžiąją gelmę ir pradėjo ryti laukus.

⁵ Aš tariau: „Viešpatie DIEVE, nustok, maldauju tave!

Kaip gali Jokūbas tai pakelti?

Jis toks mažas!“

⁶ VIEŠPAČIUI jo pagailo.

„Ir to nebus“, ­ tarė Viešpats DIEVAS.

⁷ Jis man parodė šitokį dalyką. Žiūriu, Viešpats stovi prie sienos, statytos su svambalu. Laikydamas rankoje svambalą, ⁸ VIEŠPATS mane paklausė: „Ką matai, Amosai?“ Aš atsakiau: „Svambalą.“ Tuomet VIEŠPATS tarė:

„Žiūrėk, dedu svambalą

prie Izraelio, savo tautos;

nebeatleisiu jam niekada daugiau.

⁹ Izaoko aukštumų alkai bus išardyti,

Izraelio šventyklos sunaikintos;

su kalaviju pakilsiu prieš Jeroboamo namus.“

¹⁰ Tuomet Betelio kunigas Amacija nusiuntė žinią Izraelio karaliui Jeroboamui: „Amosas rengia sąmokslą prieš tave pačiuose Izraelio namuose. Kraštas nebegali pakęsti visų jo žodžių.

¹¹ Juk taip kalba Amosas:

‘Jeroboamas žus nuo kalavijo,

Izraelis tikrai bus ištremtas iš savo žemės.’“

¹² Amacija tarė Amosui: „Regėtojau, eik sau, bėk į Judo kraštą, ten pelnykis duoną ir pranašauk. ¹³ Bet niekuomet nebepranašauk Betelyje, nes tai karaliaus šventykla ir karalystės šventykla.“

¹⁴ Tuomet Amosas atsakė Amacijai: „Aš nebuvau nei pranašas, nei pranašo sūnus, aš buvau kerdžius ir šilkmedžio vaisių brandintojas. ¹⁵ VIEŠPATS paėmė mane, kai ganiau kaimenę, ir VIEŠPATS man įsakė: ‘Eik ir pranašauk Izraeliui, mano tautai!’

¹⁶ Tad dabar klausykis VIEŠPATIES žodžio!

Tu sakai: ‘Nepranašauk Izraeliui,

liaukis skelbęs Izaoko namams.’

¹⁷ Todėl taip kalba VIEŠPATS:

‘Tavo žmona taps kekše mieste,

tavo sūnūs ir dukterys žus nuo kalavijo,

o tavo žemė bus išdalyta virve.

Tu pats mirsi nešvarioje žemėje,

o Izraelis tikrai bus ištremtas iš savo žemės.’“

¹ Viešpats DIEVAS parodė man šitokį dalyką. Žiūriu, vasaros vaisių krepšys. ² Jis paklausė: „Ką matai, Amosai?“ Atsakiau: „Vasaros vaisių krepšį.“

VIEŠPATS tarė man:

„Galas atėjo Izraeliui, mano tautai,

nebeatleisiu jam niekada daugiau.

³ Tą dieną

šventyklos giesmės virs raudomis, ­

tai Viešpaties DIEVO žodis, ­

daugybė visur išmėtytų lavonų.

Ša! Tylos!“

⁴ Išklausykite tai jūs, kurie mindote beturtį

ir žudote krašto vargšus!

⁵ „Kada gi baigsis jaunatis, ­ klausiate, ­

kad galėtume parduoti grūdus,

ir šabas,

kad galėtume nešti į turgų kviečius?

Efą sumažinsime, šekelį padidinsime,

ir svarstykles parengsime apgavystei!

⁶ Pirksime vargšus už sidabrą,

beturtį už sandalų porą

ir parduosime net kviečių pasturlakus!“

⁷ VIEŠPATS prisiekė Jokūbo išdidumu:

„Tikrai niekada nepamiršiu nė vieno jų darbų!

⁸ Argi nesudrebės dėl to žemė,

argi neliūdės visa, kas gyva joje?

Ji visa pakils kaip Nilas,

patvins ir atslūgs kaip Egipto Nilas.

⁹ Tą dieną, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis, ­

padarysiu, kad saulė nusileis vidurdienį,

ir viduryje dienos apdengsiu žemę tamsa.

¹⁰ Paversiu jūsų iškilmes gedulu,

o visas jūsų giesmes ­ raudomis.

Apdengsiu visų strėnas ašutine

ir plikai nuskusiu visiems galvas.

Padarysiu ją kaip gedulą dėl vienturčio sūnaus,

o jos pabaigą ­ kaip kartėlio dieną.

¹¹ Tikrai ateina dienos, ­

tai Viešpaties DIEVO žodis, ­

kai siųsiu badą į kraštą.

Ne duonos badą ar vandens troškimą,

bet Dievo žodžių badą.

¹² Tuomet žmonės keliaus nuo jūros ligi jūros,

nuo šiaurės ligi rytų, skubės šen ir ten,

ieškodami VIEŠPATIES žodžio,

bet jo neras.

¹³ Tą dieną alps nuo troškulio

gražios merginos ir vaikinai.

¹⁴ O tie, kurie prisiekia Samarijos stabu Ašima

ir sako: ‘Kaip gyvas tavo dievas, Dane!’

arba: ‘Kaip gyvas kelias į Beer Šebą!’ ­

visi kris ir niekada neprisikels.“

¹ Pamačiau VIEŠPATĮ, stovintį prie aukuro. Jis tarė:

„Daužyk stulpų antgalius tol,

kol pradės drebėti slenksčiai,

ir sutrupink juos į visų žmonių galvas!

Išlikusius nužudysiu kalaviju;

nė vienas jų neištrūks,

nė vienas jų neišliks.

² Nors jie nužengtų į Šeolą,

mano ranka juos iš ten paims;

nors jie užkoptų į dangų,

iš ten juos nulaipinsiu.

³ Nors jie slėptųsi ant Karmelio viršūnės,

surasiu juos ten ir paimsiu.

Nors jie slėptųsi nuo mano akių jūros dugne,

paliepsiu slibinui, kad jiems įgeltų.

⁴ Nors jie eitų į tremtį savo priešų priekyje,

paliepsiu kalavijui,

kad juos išžudytų.

Akis įsmeigsiu į juos nelaimei,

o ne palaimai.

⁵ Viešpats, Galybių DIEVAS,

paliečia žemę, ir ji tirpsta,

o visi jos gyventojai gedi.

Ji visa pakils kaip Nilas

ir vėl atslūgs kaip Egipto Nilas.

⁶ Jis statosi būstą danguje,

o savo skliautui pamatus deda žemėje; jis pasišaukia jūros vandenis

ir išlieja juos ant žemės;

jis vardu VIEŠPATS.

⁷ Argi man jūs nesate kaip kušitai,

Izraelio tauta? ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Argi ne aš išvedžiau Izraelį iš Egipto žemės,

o filistinus iš Kaftoro

ir aramėjus iš Kyro?

⁸ Tikrai Viešpaties DIEVO akys

įsmeigtos į nuodėmingą karalystę.

Išnaikinsiu ją žemės paviršiuje!

Bet Jokūbo namų visiškai nesunaikinsiu, ­

tai VIEŠPATIES žodis. ­

⁹ Štai paliepsiu

ir išsijosiu Izraelio namus tarp tautų,

kaip sijojama rėčiu,

neleidžiant jokiam žvirgždui nukristi žemėn.

¹⁰ Nuo kalavijo žus

visi mano tautos nusidėjėliai,

sakantys: ‘Nelaimė niekada

mūsų nepasivys ir nepasitiks.’

Pažadas atkurti Izraelį

¹¹ Tą dieną atstatysiu sugriautą Dovydo Padangtę,

užtaisysiu jos plyšius,

prikelsiu jos griuvėsius,

atstatysiu, kokia ji buvo kadaise,

¹² kad jie paveldėtų Edomo likutį

ir visas tautas,

pavadintas mano vardu, ­

tai žodis VIEŠPATIES, kuris tai daro. ­

¹³ Tikrai ateina dienos, ­

tai VIEŠPATIES žodis, ­

kai artojas pasivys pjovėją,

o vynuogių traiškytojas ­ sėjėją,

kai kalnai trykš saldžiu vynu,

ir jis sruvens visomis kalvomis.

¹⁴ Sugrąžinsiu Izraelio, savo tautos, tremtinius;

jie atstatys sugriautus miestus ir juose gyvens,

veis vynuogynus ir gers jų vyną,

sodins sodus ir valgys jų vaisius.

¹⁵ Pasodinsiu juos jų žemėje,

ir jie niekada daugiau nebebus išrauti

iš žemės, kurią jiems daviau“, ­

sako VIEŠPATS, tavo Dievas.