1 [i1]Poema. Asafo. Klausykis, mano tauta, mano mokymo; klausykis ištempus ausis mano burnos žodžių. 2 [i2]Atversiu burną prasmingais pavyzdžiais, atskleisiu senųjų amžių paslaptis – 3 dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome, apie kuriuos mums tėvai mūsų pasakojo. 4 Neslėpsime jų nuo savo vaikų, bet būsimai kartai pasakosime apie VIEŠPATIES galybę ir jo darbus šlovingus, ir stebuklus, jo padarytus. 5 Jis davė įstatus Izraeliui, Mokymą – Jokūbo palikuonims, įsakydamas mūsų protėviams jį perteikti savo vaikams, 6 kad būsimoji karta jį pažintų – jų vaikai, kurie dar gims, – kad ir šie iš eilės pasakotų jį savo vaikams, 7 idant ir tie remtų savo viltį Dievu, neužmirštų Dievo darbų, bet laikytųsi jo įsakymų 8 ir netaptų, kaip buvo jų protėviai, – užgaidi ir maištinga karta, – karta, kurios širdis išgverusi ir dvasia neliko ištikima Dievui. I 9 Efraimo[i3] sūnūs, ginkluoti lankais ir strėlėmis, pabėgo iš mūšio. 10 Jie nesilaikė Dievo sandoros, atsisakė gyventi pagal jo Mokymą. 11 Jie buvo užmiršę, ką jis buvo padaręs, – jiems apreikštus nuostabius darbus. 12 Jų protėvių akyse Dievas darė stebuklus Egipto žemėje, Zoano lygumoje.[i4] 13 Jis padarė taką per jūrą ir vedė juos; sutelkė tako vandenis tarsi į pylimą. 14 Dieną vedė juos debesiu, o per visą naktį ugnies šviesa. 15 Jis perskėlė uolą dykumoje ir davė jiems apsčiai vandens tarsi iš bedugnės. 16 Jis paliepė upeliams trykšti iš uolos ir leido vandenį srautais. II 17 Betgi jie nesiliovė Dievui nusidėję ir maištą kėlę tyruose prieš Aukščiausiąjį. 18 Tyčia ėmė gundyti Dievą, įnoringai reikalaudami maisto. 19 Jie kalbėjo prieš Dievą, sakydami: „Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje? 20 Tiesa, jis taip sudavė į uolą, kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais. Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos, ir duoti savo tautai mėsos?“ 21 Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko; ugnis suliepsnojo ant Jokūbo, kaupėsi jo pyktis ant Izraelio, – 22 nes jie netikėjo Dievu nei pasitikėjo gelbstinčia jojo galybe. 23 Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms ir atidarė dangaus duris, – 24 lijo ant jų valgoma mana, davė jiems grūdų iš dangaus. 25 Mirtingieji valgė galiūnų[i5] duoną, Dievas davė jiems maisto lig soties. 26 Jis pabudino padangėse rytį, savo galybe pietį išjudino; 27 jis lijo ant jų mėsa lyg dulkėm, sparnuočiais – lyg pamario smėlio grūdeliais; 28 jis nutupdė juos jų stovykloje, visur aplink jų palapines. 29 Žmonės valgė ir sotinosi, nes Dievas buvo jiems davęs, ko įnoringai jie troško. 30 Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti, – jiems dar tebevalgant, – 31 pakilo ant jų Dievo pyktis. Jis užmušė jų stipruolius, paguldė rinktinius Izraelio vyrus. III 32 Ir visa tai matydami, žmonės darė nuodėmes; nors ir tiek stebuklų Dievas buvo padaręs, jie nepasitikėjo. 33 Užtat jis patvarkė, kad jų dienos pradingtų lyg rūkas ir jų gyvenimo metai pasibaigtų staigia žūtimi. 34 Tik kai Dievas juos nubausdavo, pas jį ieškodavo jie užuovėjos, – atgailaudavo ir nuoširdžiai Dievo ieškodavo, 35 atsimindami, kad Dievas yra jų uola, Dievas Aukščiausiasis jų atpirkėjas. 36 Bet jie apgaudinėjo jį savo burna, melavo jam savo liežuviu. 37 Jų širdis nebuvo jam ištikima, jie nebuvo nuoširdūs jo Sandorai. 38 Bet Dievas savo gailestingumu atleisdavo kaltę ir jų nesunaikindavo; dažnai jis sutramdydavo savo pyktį ir viso savo įniršio neišliedavo. 39 Jis atsimindavo, kad jie tik trapūs žmonės, lyg prabėgantis vėjo dvelktelėjimas. IV 40 Kiek kartų jie maištavo prieš jį tyruose ir liūdino jį dykumoje! 41 Jie gundė ir gundė Dievą, Izraelio Šventajam uždavė širdį. 42 Jie užmiršo jo didžią galybę ir tą dieną, kurią jis atpirko juos nuo engėjo, 43 kai parodė savo ženklus Egipte ir nuostabius darbus Zoano lygumoje.[i6] 44 Jis pavertė krauju jų upes – tekantį vandenį, – egiptiečiai nebeturėjo vandens atsigerti. 45 Jis ištiko juos spiečiais musių, kurios juos kamavo, ir varlėmis, kurios nuniokojo jų kraštą. 46 Jis atidavė jų pasėlius vikšrams ir jų triūso derlių skėriams. 47 Jis sunaikino jų vynmedžius ledų kruša ir jų sikomoro medžius šalna. 48 Jis atidavė ledų krušai jų galvijus ir jų kaimenes žaibams. 49 Jis ištiko juos savo degančiu įniršiu, – pykčiu, apmaudu ir nelaime – žūties nešėjų būriu. 50 Jis netramdė savo įniršio, – nuo mirties jų negelbėjo, bet atidavė juos marui. 51 Jis paguldė visus Egipto pirmagimius, Hamo palapinėse vyrijos pirmienas. 52 Tada jis išvedė savo tautą lyg avis, vedė juos per dykumą tarsi kaimenę. 53 Jis vedė juos saugiai, – nebuvo jiems ko bijoti, – nes jų priešus paskandino jūra. 54 Jis atvedė juos į savo šventąją žemę, prie kalno, kurį jo dešinė buvo įsigijusi. 55 Jiems įeinant, jis išvarė tautas, jų palapinėse įkūrė Izraelio gimines ir padalijo jų kraštą Izraelio giminėms, paskirdamas joms dalį matavimo virve. V 56 Bet jie maištavo prieš Dievą Aukščiausiąjį ir gundė jį – nesilaikė jo įsakų. 57 Jie atsimetė ir buvo neištikimi kaip ir jų protėviai, – sugniubo lyg nepatikimas lankas. 58 Jie pykino Dievą savo aukštumų šventovėmis, žadino jo pavydą savo stabais. 59 Dievas matė ir buvo įniršęs, – jis visiškai atmetė Izraelį. 60 Jis paliko savo Padangtę Šilo'e – Namus, kuriuose buvo tarp žmonių gyvenęs; 61 jis leido savo galybei[i7] eiti į nelaisvę, savo garbei patekti į priešo rankas. 62 Jis atidavė savo tautą kalavijui; jis buvo įpykęs ant savo paveldo. 63 Ugnis surijo jų jaunuolius, o merginos neturėjo už ko tekėti. 64 Kunigai krito nuo kalavijo, jų našlės negiedojo raudų. VI 65 Tada Viešpats pabudo kaip iš miego, tarsi vyno išjudintas galiūnas. 66 Jis privertė savo priešus bėgti,[i8] ilgam uždėjo jiems pralaimėjimo gėdą. 67 Juozapo palapinę jis atmetė, – Efraimo giminės neišsirinko, – 68 bet pasirinko jis Judo giminę, Ziono kalną, kurį labai myli. 69 Jis pastatė savo šventovę, lyg savo namus danguje, įtvirtino ją lyg pačią žemę, amžinai tvirtą. 70 Jis išsirinko Dovydą, savo tarną, ir pasiėmė jį nuo avių. 71 Atsivedė Dovydą nuo žindenių avių, kad ganytų jo tautą Jokūbą, jo paveldą Izraelį. 72 Jis ganė juos dora širdimi, vedė įgudusia ranka. | 
