| Pr 18 | Abraomo svečiai 1 VIEŠPATS pasirodė jam prie Mamrės ąžuolų, sėdinčiam pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos. 2 Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus. Juos pamatęs, jis nubėgo nuo palapinės angos jų pasitikti ir, nusilenkdamas iki žemės, 3 tarė: „Mano viešpatie,[i1] jei randu malonę tavo akyse, neaplenk savo tarno. 4 Tebūna atnešta truputį vandens, – nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu. 5 Atnešiu kąsnį duonos, kad galėtumėte atsigaivinti. Tada galėsite toliau eiti, nes juk užsukote pas savo tarną“. Jie atsakė: „Daryk, kaip sakai“. 6 Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir paliepė: „Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų, išminkyk ir iškepk plokštainių“. 7 Abraomas nubėgo prie kaimenės, paėmė veršį, jauną ir rinktinį, padavė jį tarnui, kuris greitai jį paruošė. 8 Tuomet, paėmęs varškės[i2] bei pieno ir paruoštą veršieną, padėjo visa prieš juos, o pats tarnavo jiems valgant po medžiu. 9 „Kurgi tavo žmona Sara?“ – jie paklausė. Jis atsakė: „Va ten, palapinėje“. 10 Tuomet vienas jų[i3] tarė: „Aš tikrai sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir tavo žmona Sara turės sūnų“. Tuo tarpu Sara, stovėdama jam už nugaros prie palapinės angos, klausėsi. 11 Abraomas ir Sara buvo senyvo amžiaus, pažengę metuose. Sara jau buvo liovusis sirgti mėnesinėmis. 12 Sara tad juokėsi[i4] sau, sakydama: „Tada, kai nuvytau, negi patirsiu malonumo – mano vyras toks senas?“ 13 VIEŠPATS tarė Abraomui: „Kodėl Sara juokiasi, sakydama: 'Nejau aš iš tikrųjų dar gimdysiu, būdama tokia sena?' 14 Argi yra Dievui negalimų dalykų? Aš sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir Sara turės sūnų“. 15 O Sara gynėsi, sakydama: „Aš nesijuokiau“ , – nes ji buvo išsigandusi. Bet jis atsakė: „Tu tikrai juokeisi“. Abraomas užtaria Sodomą 16 Vyrai pakilo ir žvalgėsi, kaip eiti Sodomos link. Abraomas palydėdamas ėjo kartu su jais. 17 VIEŠPATS mąstė: „Argi aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau daryti, 18 žinodamas, kad Abraomas taps didele bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą? 19 Juk aš išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant VIEŠPATS galėtų įvykdyti Abraomui, ką jis yra jam pažadėjęs“. 20 Tuomet VIEŠPATS tarė: „Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą taip padidėjo ir jų nuodėmė yra tokia sunki,[i5] 21 kad aš turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgėsi pagal mane pasiekusį šauksmą. O jei ne, aš žinosiu“. 22 Iš ten tat du vyrai pasuko ir ėjo Sodomos link. Tuo tarpu Abraomas pasiliko stovėti prieš VIEŠPATĮ. 23 Abraomas priėjo arčiau ir tarė: „Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? 24 Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų? 25 Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ 26 VIEŠPATS atsakė: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos jų vietos“. 27 O Abraomas vėl tarė: „Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai. 28 O jeigu trūktų penkių lig penkiasdešimties teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?“ Jis atsakė: „Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt penkis“. 29 Bet jis vėl jam kalbėjo, sakydamas: „O jei rastųsi ten keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Dėl keturiasdešimties to nedarysiu“. 30 „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, – jis tarė, – jei aš vėl kalbu. O jei ten rastųsi trisdešimt?“ Jis atsakė: „To nedarysiu, jeigu ten rasiu trisdešimt“. 31 Jis tarė: „Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI. O jei ten rastųsi dvidešimt?“ Jis atsakė: „Ir dėl dvidešimties jo nesunaikinsiu“. 32 Tuomet jis tarė: „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, jei dar vieną kartą kalbėsiu. O jei ten rastųsi dešimt?“ „Jo nesunaikinsiu dėl dešimties,“ – jis atsakė. 33 Baigęs kalbėtis su Abraomu, VIEŠPATS nuėjo savo keliu, o Abraomas parėjo į savo gyvenvietę. |
