LIETUVIŠKI ŠVENTOJO RAŠTO VERTIMAI

Vertėjai | Leidimai >> Biblija RK_K1998 || Biblija _RK_E1999 <<

Išsamiai aprašyti leidimai

Rubšio ir Kavaliausko BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m.

ĮŽANGINIS ŽODIS

Lietuvos Vyskupai džiaugiasi galėdami įduoti mūsų tautos tikintiesiems pirmąjį katalikišką viso Šventojo Rašto – Senojo ir Naujojo Testamento – vertimą iš originalo kalbų vienoje knygoje.

Pirmieji Lietuvos apaštalai turėjo tenkintis atskirais Šventojo Rašto tekstais, juos išversdami gyvu žodžiu. Pirmasis išvertęs visą Šventąjį Raštą buvo Jonas Bretkūnas (1580 07 07 – 1590 11 27). Bretkūnas naudojosi Martyno Liuterio vertimu, nors skyrė daug dėmesio graikiškajam ir lotyniškajam tekstui. Vyskupas Juozapas Giedraitis taip pat nepasitenkino vien sekmadienių ir švenčių skaitiniais lietuviškai, bet pats išvertė iš lotyniškosios Vulgatos visą Naująjį Testamentą (1806 m.). Visą Šventąjį Raštą iš lotyniškos Vulgatos į lietuvių kalbą šio šimtmečio pradžioje (1911–1935) išvertė arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Tai buvo nuostabi dovana mūsų tautai!

Šiame Šventojo Rašto leidinyje yra pataisytas kun. Česlovo Kavaliausko Naujojo Testamento vertimas iš graikų kalbos ir prel. Antano Rubšio Senojo Testamento vertimas iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų. Tai patobulintas prel. prof. Antano Rubšio Senojo Testamento vertimas, kurį atskiromis dalimis jau buvo išleidusi „Krikščionio gyvenime“ leidykla Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Tai mūsų tautai nepaprastai reikšmingas įvykis, didelis dvasinis ir kultūrinis laimėjimas. Tai graži dovana Lietuvos tikintiesiems, kurie kartu su visu krikščionišku pasauliu ruošiasi švęsti Jėzaus Kristaus – Dievo Žodžio, tapusio Žmogumi, 2000 metų jubiliejų. Kaip nuostabu, kad nuo šiol visą Šventąjį Raštą – Senąjį ir Naująjį Testamentą, galėsime skaityti vienoje knygoje gražia, sklandžia, turtinga, spalvinga lietuvių kalba, kuri palies mūsų protą ir mūsų širdims atvers Gyvojo Dievo paslaptį!

Lietuvos Vyskupų paskatintas imtis Senojo Testamento vertimo, prel. A Rubšys sėkmingai atliko šį milžinišką darbą. Visą gyvenimą paskyręs Šventojo Rašto studijoms ir dėstymui, apvažinėjęs bei išvaikščiojęs Šventojo Rašto kraštus ir įsigilinęs į Senojo Testamento tautų kultūrą bei istoriją, gerbiamas Prelatas jau padovanojo mums ir eilę knygų, kurios duoda raktą į Šventojo Rašto pažinimą. Būdamas ne vien tik geras mokslininkas, bet ir didelis Šventojo Rašto mylėtojas, Prelatas užkrėtė visus „Dievo žodžio, tveriančio amžiais“, meile (žr. Iz 40,8).

Vertėjas puikiai suderino gero vertimo privalumus: ištikimybę originalo kalbai, – perdavė tikslią autorių mintį, tikrą žodžių, rašytų prieš šimtmečius visai kitoje aplinkoje, prasmę, – o kartu įkūnijo tuos Dievo įkvėptus žodžius mūsų dienų lietuvių kalboje ir kultūroje, tarsi medelį persodindamas iš svetimos žemės į lietuvišką sodą.

Prelatas A. Rubšys parengė įvadą į visą Šventąjį Raštą ir atskiras Senojo Testamento knygas, o taip pat ir trumpus paaiškinimus bei išnašas, kurios padės skaityti ir suprasti Dievo Žodį pagal Katalikų Bažnyčios mokymą. Kaip primena mums Vatikano II Susirinkimas, „Šventasis tikėjimo kraitis ir abiejų Testamentų Šventasis Raštas yra tarsi veidrodis, kuriame žemėje keliaujanti Bažnyčia žvelgia į Dievą, iš kurio visa gauna“ (Dieviškasis Apreiškimas, 7).

Atvertę šios brangiausios Knygos puslapius, įsiklausykime, ką Dievas per amžius kalba apie Save, apie žmogų ir apie Visatą. Senajame Testamente Dievas ir žmogus susitinka istorijoje, kuri pagal prel. A. Rubšio gražų apibūdinimą yra „Dievo staklės“. Dievas prakalbina konkrečius žmones, kaip Mozę, su kuriuo kalba „veidas į veidą, kaip žmogus kalba su bičiuliu“ (Iš 33,11), sudaro Sandorą, kreipiasi Pranašų lūpomis, veda savo tautą istorijos vingiais, ruošia žmonijos Išganytojo Kristaus atėjimą.

Naujasis Testamentas įvykdo Senojo Testamento pažadą. „Daugelį kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1,1-2). Dievo Žodis, skambėjęs Senojo Testamento tautoje, tapo Žmogumi, vaikščiojo mūsų žemės dulkėtais keliais, įėjo į žmonijos istoriją ir šiandien gyvena tarp mūsų. Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas vienas kitą paaiškina. „Visas Šventasis Raštas yra tik viena knyga, o toji knyga yra Kristus“ (Hugonas Viktorietis).

Imkime į savo rankas Šventąjį Raštą, skaitykime jį, studijuokime, sutikime jame Gyvąjį Dievą. Vatikano II Susirinkimas priminė Šventojo Rašto svarbą Katalikų Bažnyčios gyvenime:

Bažnyčia visuomet gerbė dievišką Raštą, kaip ir Viešpaties Kūną. Ypač liturgijoje ji nesiliovė ėmusi ir dalijusi tikintiesiems gyvenimo duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno altoriaus...

Visas Bažnyčios mokymas, kaip ir pats krikščioniškasis tikėjimas, turi būti Šventojo Rašto gaivinamas ir vedamas...

Šis Dievo Žodis slepia savyje galingą jėgą, kuri yra Bažnyčios ramstis ir tvirtybė, jos vaikų tikėjimo atrama sielos maistas, tyras ir neišsenkamos dvasios gyvenimo šaltinis (Dieviškasis Apreiškimas, 21).

Iš visos širdies linkiu, kad, skaitydami ir mąstydami Šventąjį Raštą, priartėtume prie Dievo, kad tarp Dievo ir žmogaus užsimegztų nuostabus pokalbis, kuris maldos sparnais apglėbtų dangų ir žemę. „Kai meldžiamės, Jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius žodžius, Jo klausomės“ (Šv. Ambroziejus).

Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus Arkivyskupas Metropolitas
Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas

	Bibliografiniai duomenys (Biblija RK_K1998):   ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998. © Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>