LIETUVIŠKI ŠVENTOJO RAŠTO VERTIMAI

Vertėjai | Leidimai >> Biblija RK_K1998 || Biblija _RK_E1999 <<

Išsamiai aprašyti leidimai

Biblija RK_K1998 || Biblija RK_E1999

Rubšio ir Kavaliausko BIBLIJA, LDB ekumeninis leidimas 1999 m.

K R E I P I M A S I S   Į   S K A I T Y T O J U S

Brolau ir Sese,

Paėmę į rankas šią knygą, tikriausiai greit pajuntame, jog ji nepaprasta ir išskirtinė. Ji teisėtai vadinama Dievo laišku žmonėms, ir tokiu nusiteikimu turėtume ją skaityti. Ji mums byloja apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą bei paskirtį, apie žmonijos nuopuolį ir jos išgelbėjimą. Ji rodo žmones ir šeimas bei tautas tokius, kokie jie yra, su gausiomis ydomis ir su nelengvai pasiekiamu kilnumu. Tautų istorija ir gyvenimo išmintis, subtili poezija ir amžinosios problemos, erškėčiuotas kelias į tiesą ir gėrį – viskas sukaupta šios senos ir vis nesenstančios, amžinai aktualios knygos puslapiuose.

Šventasis Raštas, arba Biblija (iš graikų k. ta biblia „knygos“) , susideda iš dviejų pagrindinių dalių: Senojo Testamento (ST) ir Naujojo Testamento (NT). „Testamentas“ čia reiškia Sandorą, šventą sutartį tarp Dievo ir žmonijos: žmonės išpažįsta Dievą ir laikosi Jo valios, o Dievas juos vaduoja iš nuodėmės vergijos ir gelbi.

Senąją Sandorą sudarė Dievas prie Sinajaus kalno su savo paties išvesta iš vergijos izraelitų tauta, pašaukta išlaikyti tikėjimą į vieną Dievą ir amžinojo išgelbėjimo viltį. Tai bendras judėjų ir krikščionių tikėjimo lobis.

Senojo Testamento knygų tekstas, ne kartą atnaujinamas ir redaguojamas, susiklostė maždaug per tūkstantį metų – nuo Mozės iki vėlyvųjų pranašų ir pirmųjų vertėjų laikų. Nors Senoji Sandora buvo sudaryta su viena pašauktąja tauta, jos moraliniai reikalavimai bei nurodymai išreiškia visuotinį dorinį įstatymą, Kūrėjo įdiegtą pačioje žmogaus prigimtyje. Jo vykdymas laiduoja teisingus žmonių santykius su Kūrėju ir Jo kūriniais, ypač sveikus žmonių tarpusavio santykius.

Naujoji Sandora – nauja šventa Dievo sutartis su visa žmonija – yra sudaryta ant Golgotos kalno. Ją įvykdė Žmogumi tapęs Dievo Sūnus Jėzus Kristus savo kančia ir mirtimi, patvirtino Amžinasis Tėvas, prikeldamas Jėzų iš numirusių. Nuo tada ją puoselėja Šventoji Dvasia, Sekminių dieną nužengusi į Jėzaus mokinių būrį ir toliau veikianti Visuotinėje Kristaus Bažnyčioje.
Naujajame Testamente turime Jėzaus ir Jo apaštalų mokslą, pirmiausia skleistą gyvu žodžiu, paskui surašytą į knygas tarp 50 ir 100 m. po Kristaus gimimo. Daugelyje Šventojo Rašto vietų kalbama apie tai, kad Dievas panorėjo išgelbėti žmones iš nuodėmių ne pavieniui, o suvienydamas juos dvasinę ir kartu regimą Dievo tautą – Bažnyčią. Taip pat Šventasis Raštas pavestas Bažnyčiai – krikščionių Bendrijai ar Bendrijoms, kad į jį gilintųsi ir pagal jį gyventų.

Prieš savo kančią Jėzus Kristus meldė Amžinąjį Tėvą: „Tegul visi bus viena!“ (Evangelija pagal Joną 17, 21) . Deja, dabar mes, Kristaus tikintieji, nesame vieningi, ir tai skaudu. Atsiliepdami į Jėzaus troškimą, stengiamės bent broliškai sugyventi su visais Jo išpažinėjais, drauge skaitydami Šventąjį Raštą ir melsdamiesi.

Dievo laiškas žmonėms ­ Šventasis Raštas – surašytas žmonių rankomis, žmonių žodžiais, senųjų amžių kalbomis: hebrajų, aramėjų, graikų. Kad galėtų juo gaivinti savo dvasią mūsų laikų žmonės, reikia jį išversti į šiuolaikines tautines kalbas. Tai sunkus ir atsakingas uždavinys. Būtina versti ne žodį po žodžio, bet ištisus posakius, kad mūsų skaitytojams jis pasakytų tą patį, ką reiškė pirmiesiems skaitytojams šventųjų knygų surašymo laikais.

Vienybės troškimas skatina krikščionis turėti kiekvienoje tautoje vieningą Šventojo Rašto vertimą, kuriuo būtų galima naudotis ir ekumeniniame pokalbyje, ir bendroje maldoje. Dabar Jūs, Mielieji, ir turite rankose ekumeninį visos Biblijos leidimą. Jo pagrindu paimti katalikų mokslininkų – prelato Antano Rubšio (ST) ir kunigo Česlovo Kavaliausko (NT) – vertimai, kuriuos atidžiai peržiūrėjo LBD sudaryta tarpkonfesinė redakcinė komisija, vadovaudamasi Šventojo Sosto ir Jungtinių Biblijos draugijų suderintomis „Gairėmis tarpkonfesiniam bendradarbiavimui verčiant Bibliją“ (1987).

Šventojo Rašto vertimas, lygiagrečiai rengtas Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir šiam ekumeniniam leidimui, yra tas pats, skiriasi tik redagavimas. Tačiau skirtumai negausūs ir neprincipiniai. Galime ramiai naudotis Šventojo Rašto vienu ir kitu leidimu, stengdamiesi jį kuo geriau suprasti ir vengdami subjektyvių interpretacijų pagal kiekvieno asmeninį supratimą, nes tai dar labiau mus skaidytų.

Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis
ir vesk mus į tikėjimo ir gyvenimo vienybę!

Kun. Vaclovas ALIULIS MIC
Pirmasis Lietuvos Bibijos draugijos prezidentas
(1992–1995)

	Bibliografiniai duomenys (Biblija RK_E1999):   BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999. © Lietuvos Biblijos draugija, 1999. © Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>